Šįkart palikime ramybėje Afriką, Aziją, Šiaurės ir Pietų Ameriką bei Artimuosius Rytus, kurie įvairiu metu buvo paveikti (neretai net kelis kartus) kolonijinės Europos, Osmanų, Kinijos ir Japonijos imperijų. Tuzinas Europos šalių, tarkime, Albanija, Bulgarija, Estija, Suomija, Airija, Latvija, Norvegija, Šveicarija, Čekoslovakiją ir Jugoslaviją anksčiau sudariusios valstybės, niekada nebuvo imperijos.
Leiskite šiek tiek patikslinti: žinau, kai kurie žmonės mano, kad Jugoslavija lyg ir galėjo kažkada vadintis Serbijos imperija. Gal panašiai ir Lietuva buvo „imperija“, bet palyginti – neįtikėtinai neagresyvi.
Vis dėlto beveik visos „nekaltos“ valstybės yra išgyvenusios istorines tragedijas: Airija kentėjo britų, Suomija – Sovietų Sąjungos, Norvegija – Kvislingo (nacių), Albanija – fašistinės Italijos gniaužtuose. Sąrašą dar būtų galima pratęsti.
Panašios patirties neturėjusių šalių sąrašas yra gana trumpas, tai Šveicarija ir kelios smulkios valstybės, kaip Andora bei Lichtenšteinas. Tačiau net Šveicarija nėra nepaliesta juodų istorijos dėmių: ji kaltinama karo metais neįleidusi žydų pabėgėlių, pasilikusi pavogtą turtą ir plovusi nacių pinigus. Kita pretendentė – Švedija. Nors ji ir buvo imperija, bet pagal daugelį standartų – neagresyvi (estai Švedijos valdymo laikus vadina aukso amžiumi). Šiaip ar taip, ir Švedija patyrė karo laikų traumų: tiekė naciams geležies rūdą ir anglį, išsiuntė latvių pabėgėlius atgal į gulagą.
Taigi galima teigti, jog nėra tokios šalies, kuri patenkinta žvelgtų į savo praeitį. Visos jaučia tam tikrą gėdą ir pyktį. Arba bent jau turėtų jausti. Vis dėlto vietoje tikrosios istorijos, neretai pasitelkiant atranką, užmaršumą ir iškraipymus, yra kuriama patogesnė ir patrauklesnė pseudoistorija. Didžioji Britanija didžiuodamasi prisimena savo vaidmenį Antrajame pasauliniame kare, kai (bent jau pagal istorijos vadovėlius) britų kariai „stojo vieni“ prieš A. Hitlerio bombonešius. Į šią istoriją nėra įtraukta nei likusi Britanijos imperijos dalis, nei lenkai, graikai, čekoslovakai, norvegai ar kiti, kurie irgi ten kovojo. JAV taip pat gana vienpusiškai žvelgia į karą ir jo pradžia laiko ne 1939-uosius, o 1941-uosius metus. Amerikiečiai mano, kad kovojo siekdami sustabdyti holokaustą. Tiek Didžioji Britanija, tiek Jungtinės Valstijos nėra visai atviros, kai kalbama apie karo priežastis, tarp jų – absurdiškas ir neteisingas Versalio bei Trianono sutartis, taip pat nuolatinį nuolaidžiavimą A. Hitleriui net tada, kai Trečiasis Reichas vis dar buvo silpnas.
Britų ir amerikiečių karo nusikaltimai irgi nėra plačiai aptariami. Ištisus dešimtmečius nebuvo minimas kazokų ir četnikų pasmerkimas mirčiai 1945-aisiais. Vokietijos naciai buvo pasitelkiami pokario žvalgybos operacijose, taip pat kuriant ir gaminant naujas raketas. Visa tai teisinta būtinybe laimėti Šaltąjį karą. Bet toks pragmatiškas požiūris keistai dera su kilniais moraliniais įsitikinimais, kuriuos Vakarai propaguoja kaskart kalbėdami apie karą.
Rusijoje klaidingas istorinis mąstymas tampa tikrai groteskiškas. Molotovo–Ribentropo paktas yra arba sumenkinamas, arba pateisinamas kaip protingas taktinis J. Stalino žingsnis, žengtas po to, kai Vakarų šalys nepritarė jo sumanymui sukurti antinacinę sąjungą. Teritorijos, kurios atiteko SSRS įsigalėjus paktui, buvo „sovietų“, o jų gyventojai – „Sovietų Sąjungos piliečiai“. Raudonosios armijos pasiaukojimas ir didvyriškumas nugalint A. Hitlerį esąs svarbiausias XX a. moralinis pavyzdys. Kitaip manantys yra kaltinami „šventvagiškumu“ ir rizikuoja susidurti su teisėsauga.
Dvejoti dėl opių Sovietų Sąjungos kuriamo mito epizodų yra gana rizikinga. 2009-aisiais Aleksandras Podrabinekas paskelbė straipsnį, kuriame teigė, kad Sovietų Sąjungos praeitis yra „kruvina, melaginga ir gėdinga“. Po to Kremlių remiantis jaunimo judėjimas „Naši“ ėmė jį puldinėti, grasinti ir rengti prie jo namų piketus. O ilgai trukę Čerkesijos gyventojų bandymai atkreipti dėmesį į XIX a. septintąjį dešimtmetį jų patirtą genocidą beveik nesulaukė atsako.
Tačiau kituose frontuose Vladimiras Putinas vis dėlto išreiškė norą jei ne išspręsti, tai bent jau sušvelninti skaudžias Sovietų Sąjungos istorinio palikimo problemas, ypač susijusias su tomis šalimis, su kuriomis Rusija nori bendradarbiauti – Lenkija, Vengrija bei Čekija. Mano manymu, nėra būtina iš naujo bandyti įvertinti Sovietų Sąjungos ir Rusijos istorijos. Kita vertus, tai būtų daug geresnis sprendimas nei istorijos mitologizavimas, vykęs pirmaisiais V. Putino valdymo metais.
Vokietija savo istorinei atsakomybei skiria ypač daug dėmesio.
Kai Erika Steinbach, Iškeldintųjų sąjungos pirmininkė, atstovaujanti po karo iškeldintiems lenkams, pasakė, kad Lenkija taip pat yra atsakinga dėl 1939-aisiais prasidėjusio karo, ji turėjo pasitraukti iš Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos. Vokietija dabar yra Izraelio rėmėja. Daugelio nuomone, ji išmokėjo adekvačias kompensacijas priverstinai dirbusiems žmonėms, holokausto aukoms ir kitiems (tiesa, tam tikrais atvejais pinigai buvo išmokėti komunistinei valdžiai, kuri tuos pinigus pasigrobė).
Bet viskas tampa neįtikėtinai painu, kai yra paliečiami įvairūs tabu. Ar A. Hitleris buvo pamišęs? O gal tiesiog blogas? O gal ir toks, ir anoks? Kodėl tiek daug vokiečių jį palaikė? Ar jie buvo pakvaišę? O gal jo smerkiančiose tiradose apie Vokietijos pažeminimą yra truputėlis tiesos? Jei taip, tai kodėl dabar niekas apie tai nekalba?
Nesakau, kad vokiečiai yra užsislaptinę naciai. Bet tikiu, kad pastarųjų 65 metų „Vergangenheitsbewältigung“ (liet. „susitaikymas su praeitimi“, vert. past.) vis dar nėra subalansuotas. Vokiečiai daug žino apie tas blogybes, kurias į Rytus nešė nacių valdžia, ypač daug – apie masines žydų žudynes. Jie taip pat žino, kad A. Hitleris buvo nekompetentingas kariuomenės vadas. Ir mano, kad Vokietijos (ypač Drezdeno) bombardavimas, vokiečių išstūmimas iš „prarastųjų teritorijų“ Rytuose ir masiniai vokiečių moterų žaginimai įsiveržus sovietų kariams yra dalinis vokiečių vardu įvykdyto blogio atpirkimas.
Tai, mano nuomone, tikras sąvokų ir moralės painiavos kokteilis, dar pagardintas faktinėmis klaidomis. Kiek vokiečių žino, kad, pavyzdžiui, bombarduojant Drezdeną žuvo apytiksliai tiek pat žmonių, kaip ir 1939-aisiais, kai buvo bombarduojama Varšuva (tą įvykį tarytum užtemdė vėlesni siaubai)?
Lenkai į istoriją žiūri taip pat vienpusiškai. Ypač jie yra linkę ignoruoti Lietuvą, kurios istorinė praeitis susijusi su bandymais atsispirti kalbinei ir kultūrinei polonizacijai. Nuogąstavimai dėl „sulenkėjimo“ tebejaučiami ir šiandien. Tai paaiškina, kodėl Lietuvos Respublikos Seimas krūpčioja, kai tik užsimenama apie įstatymą, įteisinantį „lenkiškų raidžių“, tarkime, „w“ raidės, rašymą oficialiuose dokumentuose.
Neretai lenkai piktinasi, kai būna vaizduojami kaip diktatoriški, dominuoti linkę pašaliečiai valstybėje, kurios balsas ir taip retai išgirstamas. Lenkijos istorija pagal lenkus – tai vien kilnios aukos ir didvyriškas išlikimas, kurio reikšmės neišmanėliai svetimtaučiai nesugeba suvokti. Prie to pridedami ir sukti argumentai dėl Lenkijos žydų likimo. Lenkai prisimena, kaip jie padėjo žydams, bet neretai „pamiršta“ pokarinius holokausto aukų pogromus Kelcuose (smulkius pagal nacių standartus, tačiau vis vien gėdingus ir šokiruojančius).
Žydų pasakojamos holokausto istorijos taip pat yra nebaigtos. Žinoma, išlikusių žmonių pasakojimai šiuo atžvilgiu yra esminiai. Daug žinome apie gyvenimą priverstinio darbo stovyklose, nes apie jį girdėjome iš kalinių. Bet gerokai mažiau nutuokiame apie tai, ką reiškia būti nušautam miške ir palaidotam niekaip nepažymėtoje duobėje...
Holokaustas suvokiamas įvairiai. Štai Danielis Goldhagenas pražūtingą nacių fanatikų antisemitizmą laiko pagrindiniu (ir kone vieninteliu) masinio žydų naikinimo paaiškinimu. Šiuo požiūriu holokaustas yra unikalus laiko ir erdvės atžvilgiu: jo matymas platesniame kontekste smerkiamas kaip skatinantis holokausto neigimą ar tam prilygstančią nuostatą.
Tokiu atveju masinės kitų žmonių – čigonų, psichiškai nesveikų asmenų, karo belaisvių – žudynės yra nereikšmingos, kaip ir J. Stalino bei A. Hitlerio sąmokslas. Kraštutiniu atveju požiūris į žydų likimą Antrojo pasaulinio karo metais sutampa su sovietiniu požiūriu: Aušvico mirties stovyklos kalinių išvadavimas, kai žydai (žmonės, kurie labiausiai nukentėjo) išgelbėjami Sovietų Sąjungos (šalies, kuri daugiausiai iškentėjo) karių, tampa svarbiausiu momentu karo istorijoje.
Man tai atrodo nepriimtina dėl daugelio priežasčių. Aušvico išlaisvinimas nebuvo Sovietų Sąjungos (nei bet kurių kitų sąjungininkų) pagrindinis tikslas. Jei Aušvicas būtų buvęs įkurtas Prancūzijoje, tuomet jį būtų „išlaisvinę“ amerikiečiai arba britai. Tiesiog taip jau nutiko, kad keturios naikinimo stovyklos atsidūrė rytinėje A. Hitlerio imperijos dalyje. O kas pasakytina apie J. Stalino norą ramiai žiūrėti, kaip naciai triuškina Varšuvos sukilimą (kad komunistams būtų lengviau užimti Lenkiją), kainavusį šimtus tūkstančių sukilusių žydų gyvybių? Kol Raudonoji armija murksojo prie Vyslos, leisdama SS atlikti visą purviną darbą, didžiausiame Lenkijos gete, Lodzėje, vyko „valymas“.
Šį mėnesį dienos šviesą išvysta Jeilio profesoriaus Timothy Snyderio knyga „Bloodlands“ (liet. „Kruvinosios žemės“). Ji yra tiesiog geriausias priešnuodis šiam siauram, atrankiam ir užmaršiam požiūriui į istoriją. „Kruvinųjų žemių“ teritorija prasideda Baltijos šalyse ir tęsiasi iki Juodosios jūros, kur slapta tarėsi ir susikirto totalitarinės A. Hitlerio ir J. Stalino imperijos. Prof. T. Snyderio pagrindinė mintis yra ta, kad šių šalių ir žmonių kančios turi būti matomos kaip visuma. Šios knygos recenzijos, skelbtos „New York Review of Books“, autorė Anne Applebaum pabrėžia, kad eiliniam Lenkijos prekybininkui nebuvo didelio skirtumo, ar jį nužudė sovietai dėl to, kad jis buvo turtingas, ar naciai dėl to, kad jis buvo žydas.
Profesorius T. Snyderis gražiai apeina bevaisius šūkius, supančius populiariąsias diskusijas apie istoriją. Jis pabrėžia neabejojąs holokausto svarba Europos istorijai. Juk tai buvo išskirtinė Europos istorijos tragedija, kai bandyta visiškai išnaikinti vieną etninę grupę. Taip pat jis nesistengia įrodyti, kad J. Stalinas buvo „toks pat blogas“ ar „blogesnis“ už A. Hitlerį. Autorius teisus dėl dviejų dalykų. Blogis niekaip negali būti išmatuotas, kaip negali būti išmatuotas gėris ar narsa. 14 mln. karo veiksmuose nedalyvavusių civilių, nužudytų tarp 1933-ųjų ir 1945-ųjų, nusipelnė daugiau nei būti naudojami groteskiškiems bandymams pagal statistiką nustatyti „blogumo maksimumą“. T. Snyderis savo knygoje pažymi, kad būtent diktatoriai pavertė žmones skaičiais, o mūsų darbas – prisiminti juos kaip žmones.
Kokias galima būtų daryti išvadas? Svarbiausia išvada ta, kad istorijoje tabu yra silpnumo ženklas. Kai kas nors man tvirtina esąs „įsižeidęs“ dėl mano teiginio, kad daugelis žuvusiųjų sovietų karuose buvo šauktiniai ne iš Rusijos, aš bandau jiems priminti, jog negalime suprasti istorijos nė kiek savęs neįskaudinę. Evangelijoje pagal Joną (8:32) rašoma: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ Tik išdrįsę susidurti su tamsiausiais savo istorijos epizodais, mes galėsime laisvai apie juos kalbėti.
Man sunku susitaikyti, kad mano šalies kelias į didingumą buvo paženklintas besikartojančiomis masinėmis žudynėmis (pradedant 1066-aisiais) ir kad vėlesnis jos nuosmukis lėmė pakartotines išdavystes tų, kurie mumis pasitikėjo. Bet ši tiesa mane išlaisvina ir leidžia didžiuotis bent jau tuo, ką nuveikėme teisingai. O svarbiausia – ji leidžia man atvirai ir gražiai sutarti su tais, su kuriais buvo blogai pasielgta.
