Pensijas dažniausiai gauna tik valstybės tarnautojai , o likę (dažniausiai po 60-80 proc. valstybių piliečių) jokių pensijų negauna – šie senatvę užsitikrina tradiciniais, vertybėmis paremtais mechanizmais. Kaip ir Gruzijoje, tėvus, senelius, prosenelius senatvėje išlaiko bei jais rūpinasi vaikai ir giminės. Mums, vakariečiams, tai gali atrodyti necivilizuota, barbariška. Mažų mažiausiai nepavydėtina, tačiau būtent tose sistemose galbūt ir slypi mūsų pensijų sistemos problemų sprendimas.
Žvelgiant į Azijos regiono pensijų sistemas akivaizdžiai atsiskleidžia viena tiesa, kuri dėl vakarų sistemos ypatumų čia yra menkiau suvokiama: senatvę pagyvenusiems žmonėms aprūpina dirbančioji karta (vaikai, anūkai). Todėl rytų valstybės susiduria su didžiulio gimstamumo problema – žmonės tiesiog bando sau užsitikrinti saugią senatvę, nes žino, kad valstybė negelbės, o neturint vaikų, nedaug kas tepadės ir aprūpins senatvėje.
Vakaruose viskas lyg ir apsivertę aukštyn kojomis – čia pensijas užtikrina procentai, virtualios sąskaitos, biudžeto pajamos, investicinė veikla. Ta tiesa, jog pensijas uždirba vaikai, nepelnytai pamirštama arba, kas dar blogiau, nevertinama pakankamai rimtai –„koks tu ekonomistas, jei kalbėdamas apie ekonominius dalykus, apie šeimą kalbi?“. Vakaruose visų pirma yra darbas, esantis senatvės pensijos pagrindu. O vaikai – išlaidos. Todėl mažo gimstamumo problema iš mūsų krašto niekur neišsikrausto. O ir neturi tam prielaidų.
Daugelis ekspertų, ekonomistų taip pat nesugeba išlįsti iš savo siauro specializacijos kiauto ir dažnai net nesusimąstydami apie tai, kas iš tiesų tas pensijas uždirba, siūlo įvairias finansines priemones, kurios neva turėtų užtikrinti ateities pensijas. Kaip sakoma, būkime biedni, bet teisingi – nė viena tų dabar Lietuvai siūlomų priemonių neišsprendžia senatvės socialinio draudimo problemų, tik nukelia jas keleriems metams į priekį.
Na, tarkime, kaupiamosios programos, kurių tauta jau atsikando, užtikrintą pensiją siekia paversti finansine investicija. O, kaip žinia, finansinė investicija yra finansinė rizika. Senatvė turėtų būti garantuota, nepriklausyti nuo ekonomikos ciklų, bet finansinės investicijos nėra atsparios cikliškiems svyravimams, tad visą gyvenimą kaupta pensija gali išgaruoti per pusmetį ar metus. Visa laimė, kad atėjus krizei, pensijų fondai dar nebuvo sukaupę daug gyventojų lėšų, todėl jų nuostoliai neatrodė didele problema.
Virtualių sąskaitų ir panašios programos - taip pat ne be priekaištų. Juk pensijomis pagyvenusius tautiečius aprūpina dirbantieji. Kas bus, kai jų neliks? Ar nerizikuoja virtualiose sąskaitose sukauptos lėšos ir likti virtualiosiomis? Juk dirbančiųjų, aprūpinančių mūsų senatvę jau 20 metų mažėja ir pabaigos nematyti… O didinami mokesčiai - tiek didėjančiai valstybės skolai aptarnauti, tiek socialinio draudimo sistemos skylėms lopyti- emigraciją tik dar labiau paspartins - juk išvykti dabar kaip niekad paprasta. „Sodros“ biudžeto ateities projekcijos taip pat žada nuolat deficitinį „Sodros“ biudžetą ir mažėjantį šalies dirbančiųjų skaičių.
Todėl išvada - dabar esamos ir siūlomos sistemos iš principo negali išspręsti senatvės socialinio draudimo problemų gyventojų mažėjimo kontekste. Negali visų pirma dėl to, kad sistemos vertybės ydingos. Jos nepelnytai iškelia darbą ir nuvertina šeimą, giminės pratęsimą, tad vaikų gimdymas ir auginimas sistemos vertybių dėka tampa vertinamas kaip išlaidos, kurios tik silpnina individo finansinį užtikrintumą. Todėl, norint išlaikyti tvarią senatvės apsaugą, reikia iš esmės naujo požiūrio, iš esmės naujos sistemos, kuri akcentuotų ne trumpalaikę naudą – darbą , o ilgalaikę – stabilią šalies gyventojų reprodukciją ir jų gausėjimą.
Ar kaupiamoji sistema tą užtikrina? Ar virtualių sąskaitų sistema skatina gyventojų reprodukciją? Ne. O kas iš to, kad virtualiose sąskaitose būsiu sukaupęs 100 milijonų. Jei šalyje nebus dirbančiųjų, tie milijonai ir liks virtualūs!
Tačiau ir sukonstruoti tą naują modelį ne taip paprasta. Reikia pradėti mąstyti iš esmės kitaip, įveikti mąstymo inertiškumą. Lietuvoje, kaip beje ir daugelyje Rytų Europos valstybių, yra madinga remtis labiau išsivysčiusių valstybių patirtimi ir jose ieškoti pavyzdžių. Netgi valstybinėms įstaigoms ruošiant savo pertvarkų planus Saulėlydžio komisijoje reikalauta nurodyti, kur minimos idėjos yra įgyvendintos (tuo pabrėžiant savo nesugebėjimą ar baimę būti originaliems ir patiems kažką sukurti).
Toks baudžiavinis ir kopijuokliškas mąstymas taip įstrigęs mūsų sąmonėje, kad net ir gerų gimstamumo skatinimo politikos receptų iš inercijos ieškome Vakaruose – ten, kur demografinė situacija nė ką geresnė už Lietuvos! T. y. būdami akli, aklo prašome parodyti kelią.
Reikėtų pripažinti, kad gimstamumo situacija, kurios pavydėtume, yra susiklosčiusi ne išsivysčiusiose Vakarų, o besivystančiose Rytų valstybėse, kurios daugeliu parametrų yra toli atsilikusios nuo Lietuvos. Štai ten ir reikėtų ieškoti atsakymų kaip sutvarkyti mūsų demografiją. O ją sutvarkius nebebus reikalo galvoti kaip išlaikyti sunkų ir vis sunkėjantį pensijų naštos stogą ant nuolat trupančių ir plonėjančių darbo kolonų.
Pereiti prie Azijos modelio?
Suprantama, neturėtume pulti naikinti mūsiškės sistemos vien tam, kad kažkas susirūpintų savo senatve ir pultų gimdyti vaikus. Azijos valstybių pensijų sistemos, o tiksliau jos neegzistavimas turi savų ir gan didelių minusų. Rytuose stiprus motyvatorius yra vaikai. Tačiau pernelyg sureikšminamas jis demotyvuojančiai veikia paskatas dirbti: „kam dirbti, jei tą gali daryti mano vaikai?“. Tad ir pasižymi tos valstybės šimtais milijonų gyventojų, kurių daugelis gyvena skurde. Indijoje, kur šeimose auga po 20 vaikų, vienas ar keli jų, kad surinktų daugiau aukų, sąmoningai paverčiami klipatomis – tai nėra gera patirtis.
Vakaruose svarstyklės nusisvėrusios į visai kitą pusę – kadangi pensijų pagrindas yra buvęs uždarbis ir nuo jo daryti atskaitymai socialinio draudimo biudžetui, tai stiprus motyvatorius yra darbas, na o vaikai atsiranda arba „netyčia“, arba jei leidžia pakankamai gera ir perspektyvi finansinė padėtis. Ekonomiškais terminais kalbant, jei Rytuose vaikai yra investicija, tai Vakaruose – prabangos prekė. Todėl jei Rytų civilizacijos pasmerktos kentėti nuo per didelės populiacijos ir skurdo, tai Vakarų – nuo gyventojų skaičiaus mažėjimo ir vis didėjančių pensijų sistemos deficitų. Tačiau ar neatrodo, jog Rytų sistemos silpnoji pusė ir yra ta mums taip reikalinga stiprybė? O mūsų sistemos silpnoji pusė – stiprybė, reikalinga Rytams? Jei taip, tai sujungę šių sistemų stiprybes galime gauti tokią pensijų sistemą, kuri kartu būtų veiksmingas demografinės politikos instrumentas tiek mums, tiek rytų civilizacijoms.
Pensijos su rytietiškais elementais
Mūsų socialinio draudimo sistemai trūksta reprodukcijos motyvatoriaus, tad kodėl jo nepasiskolinus iš Rytų? Viena iš galimybių – dviejų pensijų sistema. Asmens sumokama pensijų socialinio draudimo įmokos viena dalis (tarkime 70 proc.) galėtų keliauti į bendrą „Sodros“ biudžetą, kuris perskirstytų gautas įmokas esamiems pensininkams ir taip užtikrintų minimalių poreikių patenkinimą. Išmokas galima būtų sieti su einamosiomis įplaukomis ir užtikrinti, jog „Sodros“ biudžetas niekada nebebūtų deficitinis. Likusi dalis (tarkime 30 proc.) per „Sodros“ sistemą ar tiesiogiai per darbdavį galėtų būti pervedama pensijoje esantiems tėvams, seneliams ar globotojams. Tokiu būdu pensininko pajamos taptų priklausomos ir nuo vaikų skaičiaus, jiems suteikto išsilavinimo ir pan
Galbūt daug kas siūlymą pavadins prievartiniu būdu padidinti gimstamumą. Tačiau jis kaip mat sustatytų pagrindinius dalykus į savas vietas. Esama pensijų sistema užmaskuoja senatvės socialinio aprūpinimo pagrindą – vaikus, todėl esame paklydę tarp siūlymų, kurie nesprendžia problemos iš esmės, nepaliečia gerovės pagrindo – gyventojų reprodukcijos. Esama sistema užmaskuoja faktą, jog mūsų pensijas mums moka mūsų vaikai, o ne virtualios sąskaitos ar procentai.
Dviejų pensijų sistema leistų efektyviai reguliuoti demografinę politiką. Ne lozungais ir šūkiais, tokiais kaip 2V, o realia nauda. Užtektų keisti vaikų tėvams pervedamų įmokų dalį ir tai veiktų gimstamumą. Jei 1 proc., tiesiogiai pervedamas savo artimiesiems pensininkams stipriai gimstamumo nepaskatintų, tai 50, 70 ar 90 proc. gimstamumą, ko gero, padidintų ženkliai. Įsivaizduokite, jog žinote, kad dabartinis darbas Jums aprūpins tik 10 proc. pensijos, o vaikai – 90 proc. Turint 4-5 vaikus pensijoje jau galima bus ir keliauti po užsienius! Čia svarbu, kad demografinė politika būtų ilgalaikė ir įmokų proporcijos nesikaitaliotų kas pusmetį. Tačiau tai – techninis klausimas.
Tokia pensijų sistema leistų reguliuoti ne tik gimstamumą. Atlyginimai vokeliuose taptų ne tik mokesčių slėpimu nuo valstybės, ką daugelis tautiečių nelaiko blogybe, o kartu ir pensijos vogimu iš savo šeimos, tad ir vokelių mastai turėtų prielaidas mažėti. Tas pats pasakytina ir apie emigraciją – emigruodamas skriaudi savo šeimą, nes nebesumoki mokesčių, pensijų. Ir dabar tai galioja, bet esama „Sodros“ sistema šį reiškinį tobulai užmaskuoja, todėl nedaug kas tesupranta, jog senuosius skriaudžia emigruojantys vaikai ir anūkai, o ne dabar kalta liekanti valstybė, Vyriausybė. Kita vertus, galbūt pastarieji Vakaruose uždirba daugiau ir į Lietuvą pervedą didesnę pinigų sumą nei būtų buvę jų atskaitymai pensijai dirbant Lietuvoje. Svarbu tai, kad kiekvienas galės gana tiksliai įvertinti emigracijos kaštus savo artimiesiems.
Taip, tokia sistema būtų naudinga daugiavaikėms šeimoms. O ir pelnytai teisingai. Dabar motina, išauginusi penkis vaikus, gauna gailestį keliančią pensiją, nes augindama vaikus ji mažai dirbo. Nepaisant to, jos išaugę penki vaikai kas mėnesį į „Sodros“ biudžetą sumoką kur kas didesnes įmokas už bevaikes šeimas, visą dėmesį skyrusias karjerai, ir gausiančias didesnę tų daugiavaikės šeimos vaikų atlyginimų dalį nei juos užauginusi šeima. Ar tai teisinga?
Galiausiai, galbūt tai paskatintų kai kurias šeimas žiūrėti atsakingiau į vaikų auginimą: nepalikti jų vaikų namuose, siekti geresnio išsilavinimo, ilgalaikiškesnių santykių šeimose.
Suprantama, kaip ir bet kuri sistema, ši kelia savų iššūkių: ką daryti jei dirbantysis neturi pensijoje esančių giminių? Kur jam pervesti tą jo 30 proc.? Ką daryti jei dabartinis pensininkas neturi vaikų ar anūkų? Ar jam mažinti pensiją? Ar kompensuoti iš bendro biudžeto? Tačiau tai yra politinio sutarimo, diskusijų reikalas. Vis dėlto, reikėtų pripažinti bendrą principą: bevaikės šeimos turėjo kur kas mažiau tikėtinų išlaidų (nereikėjo auginti vaikų) ir jų tikėtinos santaupos didesnės, tad tokioms šeimoms pakaktų ir „Sodros“ pensijos minimaliems poreikiams patenkinti.
Tiesą pasakius, netikiu, kad tokia ar bet kokia kita nauja sistema galėtų būti įgyvendinta Lietuvoje. Mes dar neišsivadavome iš baudžiavinio mąstymo. Esame atsargūs, prieš rodydami iniciatyvą apsidairome, ar kas nors jau ją parodė, nes neduok dieve išsiskirsime. Vis dar atsimename, kad išsiskyrimas iš aplinkos grėsė įtarimais, tardymais, lageriais.. Bet tikiu, kad pasėta sėkla vienokiu ar kitokiu būdu sudygsta - paskatina diskusiją, naujų idėjų gimimą ir visuomenės pažangą. Ką manote Jūs?
Autorius yra VŠĮ „Socialinių technologijų fondas“ analitikas.
