Tėvai - nervingos būtybės. Labai dažnai tėvų nerimas dėl vaiko virsta manija: jiems visur vaidenasi pavojai. Ypač daug pavojų slepia vaiko bendraamžiai. Štai tėvai ir kovoja su jais visomis jėgomis: draudžia bendrauti su “blogais” vaikais, kamantinėja, reikalauja supažindinti su visais draugais, vieną retai kur išleidžia.
Taip garbingas siekis apsaugoti kiekvieną vaiko žingsnį virsta didžiuliais nemalonumais ir problemomis. Tėvai vaikui nesuteikia galimybių išmokti pažinti žmones ir derinti su jais santykius. Ar gi galima be šių savybių įsivaizduoti laimingą žmogų?
Kaip galima pakenkti savo vaikui?
Psichologai tvirtina, kad vaikas, augantis harmoningoje šeimoje su mylinčiais vienas kitą tėvais, niekada nepateks į blogą kompaniją. Jis psichologiškai sveikas ir prie savęs trauks tokius pačius. Jeigu vaikas jaučia poreikį blogai kompanijai, šeimos, turbūt, negalima laikyti laiminga.
Štai pavyzdžiai. Dažni tėvų ginčai. Vaiką kankina tai, kad jo tėvai pykstasi. Jis nori suprasti, kodėl tai vyksta. Tėvai jam to neaiškina, todėl panašių kontaktų jis ieško už namų, jį traukia vaikai - naikintojai. Pagaliau jis paprasčiausiai kitaip nemoka bendrauti!
Tėvai beveik nekreipia į vaiką dėmesio. Tėtis gyvena savo gyvenimą (pavyzdžiui, daug dirba), mama - savo (pavyzdžiui, susidomėjusi savo išvaizda ir draugėmis). Vaikas negali bendrauti taip, kaip jam būtina ir stengiasi tai rasti kitur. Tačiau nėra paprasta surasti gerą berniuką ar mergaitę. Lengviau prisijungti prie jau egzistuojančios aktyvios ir net agresyvios kompanijos.
Tėvai per daug vaiką globoja. Dėl pirmųjų dviejų atvejų vargu ar iškils klausimų: suprantama, kad pykti ir nekreipti į vaiką dėmesio yra negerai. Taip besielgiantys tėvai jaučia kaltę ir nėra palaikomi aplinkinių.
O štai siekis globoti vaiką niekada nebuvo laikomas trūkumu. “Aš myliu savo vaiką ir linkiu jam gero”- šis geležinis pasiteisinimas tarsi suteikia tėvams teisę kontroliuoti kiekvieną jo žingsnį. Retos šios taisyklės išimtys geriausiu atveju stebina.
Tuo tarpu psichologai mano, kad kontrolė ir per didelė globa neturi nieko bendro su meile vaikui. Kontrolė ir globa - panašūs dalykai, bet ne visiškai. Kontrolė - "kur buvai, kas skambino, nedrįsk su tuo bendrauti" ir pan.- tai pati tikriausia agresija vaiko atžvilgiu.
Lengva vaiką kontroliuoti, kai jis yra namie. O pasekti tai, kas vyksta, kai uždaromos durys - sudėtingiau. Tačiau ir tai tėvai gana neblogai pramoko daryti. Juk vaikui tėvai ilgą laiką – tiesos reiškėjai. Visi jų vertinimai - “Onutė bloga”, “Kodėl nebendrauji su Petriuku, jis toks šaunus?” ir pan.- jam labai svarbūs.
Nenuostabu, kad savaip vertindami visus jo pažįstamus, jų poelgius, tėvai gali įtakoti jo elgesį. “Ak, dėkui dievui, jis daugiau nebendrauja su tuo Viktoru”,- džiaugiasi tėvai, kad apsaugojo vaiką nuo negeros įtakos. O iš tiesų jie iš jo paprasčiausiai atėmė dalelę gyvenimo, nugyvenę ją už jį.
Pernelyg didelė globa - tai prislopinta agresija. Tėvams atrodo, kad jie rūpinasi vaiku. "Laikai dabar neramūs, visokie žmonės pasitaiko… Ar gi galima vaikui vienam eiti į mokyklą? Ar gi galima nežinia pas ką išleisti į svečius? Ar gi galima neklausinėti, kas jį supa ir kaip su juo bendrauja vaikai?"
Jeigu nuolat baiminatės dėl vaiko - “gal kas atsitiks?”- užduokite sau klausimą: “Ar aš juo pasitikiu? Ar manau, kad jis sugebės išspręsti problemas?” “Ne”,- į šį klausimą už jus atsakys psichologai. Juk jei bijote, pavyzdžiui, paauglį išleisti į svečius nakčiai, vadinasi, įtariate, kad jis gali padaryti kažką negero.
Arba kamantinėjate jį, su kuo jis buvo, vadinasi, teigiate, kad jis gali bendrauti su negerais žmonėmis. Toks nepasitikinčių tėvų elgesys labai pavojingas. Tokie tėvai neturi savo gyvenimo. Jie gyvena vaiko gyvenimą ir paniškai bijo, kad vaikas atims iš jų šią galimybę. Taps suaugęs, stiprus, savarankiškas ir paprasčiausiai juos paliks.
Nuolat padėdami vaikui, nerimastingi tėvai siekia jį pajungti sau ir išlaikyti. Tai atsispindi ne tik psichologinėje vaiko sveikatoje, bet ir imunitete. “Nerimastingų” tėvų vaikų savisaugos instinktas gerokai silpnesnis.
Kaip galima padėti savo vaikui?
Pirmiausia su juo reikia bendrauti. Suprantama, kad dažnai nėra laiko ir jėgų, tačiau be to nėra jokios garantijos, jog vaikas išaugs laimingas. Juk esmę sudaro ne kiek, o kaip bendrausite. Domėkitės tuo, kas jam įdomu, o ne tuo, ką, jūsų nuomone, turi tėvai žinoti apie vaikus. Kalbėkite su juo, būkite atviri, tuomet vaikas labiau pasitikės jumis.
Labai naudinga šeimyninių vakarojimų tradicija. Senamadiški triukšmingi sambūriai su giminaičiais arba draugais, jų vaikais… Vaikas turi jausti, jog yra “nedalus”, priimtas į suaugusiųjų pasaulį.
Tai visiškai nereiškia, kad vaikai turi sėdėti ir klausytis jūsų nuobodžių, nesuprantamų pokalbių,- ne, jie patys susikurs sau pramogą. Bet suvokimas to, kad be jo tėvų yra kiti geri žmonės, tarpe kurių jis savas, suteikia vaikui pasitikėjimo ir leidžia pasijusti saugiu.
Reikia suteikti vaikui galimybių bendrauti. Skurdūs maršrutai namai - parduotuvė - kavinė, kuriais vaikas keliauja, prižiūrimas auklės, vargu ar atveria galimybių susipažinti su kitais vaikais. Veskitės juos su savimi į šeimyninius sporto klubus, eikite į vaikiškus centrus.
Vaikas turi žinoti, kad namai atviri jo draugams. Dažnai vaikas savo namuose jaučiasi svečiu. “To neliesk, tai ne tavo, o šitas ne čia buvo padėtas”,- nuolatiniai tėvų nurodymai, kas čia šeimininkas, nesuteikia vaikui džiaugsmo. Jeigu vaikas žino, kad tėvai džiaugiasi visais jo draugais, kad jis turi savo teritoriją, tuomet jis nejaus poreikio slėpti savo pažįstamus ir vengti klausinėjimų.
Tėvai turi suprasti, kad vaikas turi teisę klysti. Žinios, informacija, aiškinimai, kuriuos mes suteikiame vaikams,- visi šie geri dalykai nieko verti be nuosavos patirties ir klaidų. Atimdami teisę spręsti, teisę klysti, tėvai iš vaiko atima jo gyvenimą.
Kada reikia ginti vaiką?
Įsikišimas į vaiko gyvenimą tinka normaliomis sąlygomis. Tačiau kartais būna situacijų, kai be jūsų vaikas nesusitvarkys.
Matote, kad bendravimas su kažkuo pavojingas jūsų vaikui. Na, pavyzdžiui, žinoma, kad kažkokia Marytė vagia iš parduotuvių ir taip elgtis skatina jūsų vaiką. Paprasčiausiai drausti bendrauti, sakant “negalima!”- beprasmiška. Tai tik išprovokuos vaiką priešingam elgesiui. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į save, tarpusavio santykius, kalbėti su vaiku, kad suprastumėte, kodėl jį traukia tokie vaikai. Jeigu jūsų santykiai nėra beviltiški, vaikas įsiklausys į jūsų argumentus.
Jums atrodo, kad bendravimas su kažkuo kenkia jūsų vaikui. Jam kenkti gali ne tik asocialūs vaikai, bet ir iš pažiūros gana normalūs. Jie gali juo naudotis, manipuliuoti. Jeigu įtariate kažką panašaus, reikia atidžiau įsiklausyti į save. Ar iš tikrųjų jaučiu pavojų, ar tai tik tipiški tėvų nerimo simptomai, apie kuriuos jau buvo kalbėta?
Jeigu pojūtis nepranyksta, nebūtina tuojau pat apie tai sakyti vaikui. Jeigu yra problema, vaikas tuojau pajus pats. Tuomet ramiai jam paaiškinsite, kas jus glumina, sakykim, dėl Valerijaus: “Manau, kad jis tavęs nemyli, paprasčiausiai naudojasi tavimi”. Vaikas gali iš karto nepatikėti, bet susimąstys. Suteikite jam galimybę įsitikinti jūsų teisumu.
Vaikas pats kreipiasi į jus prašydamas išspręsti kažkokį konfliktą, nubausti skriaudėją ir pan. Jeigu vaikui gresia tikras pavojus - jį terorizuoja chuliganų grupė ir pan., būtinai reikia įsikišti. Tačiau kaip nubrėžti ribą tarp realaus pavojaus ir vaiko noro pasislėpti už tėvų nugaros?
Psichologai negali vienareikšmiškai atsakyti. Jie mano, jei nėra realaus fizinio pavojaus, geriausia pagalba - nuraminti, išsiaiškinti, kas nutiko, padėti vaikui kitaip pažvelgti į situaciją, patarti. Taip jūs išmokysite jį savarankiškai spręsti konfliktus. Kiti rekomenduoja, neabejojant vaiko teisumu, atsiliepti į bet kurį jo prašymą. Taip jis jaus, jog yra patikimai apsaugotas. Apskritai, tai klausimas, kurį spręsti kiekvienu atveju teks jums patiems.
