NATO viršūnių susitikime Bukarešte 2008 m. balandžio 3 d., kuriame turėjo būti sprendžiama, ar suteikti Gruzijai ir Ukrainai narystės veiksmų planą, dar vyravo nuomonė, kad Rusija negali turėti veto teisės NATO sprendimams dėl plėtros. Šio viršūnių susitikimo deklaracijoje įterpta unikali frazė, jog „šios šalys taps NATO narėmis“, turėjo skelbti apie Ukrainos ir Gruzijos integracijos į NATO proceso negrįžtamumą.
Tačiau 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karas parodė, kad Rusija nebesitaikstys su jos nuomonės nepaisymu ir gali imtis bet kokių priemonių, kad išlaikytų įtaką Rusijos nacionaliniams interesams svarbiame regione.
2008 m. NATO įšaldė bendradarbiavimą su Rusija, tačiau tai buvo greičiau „minutės pertraukėlė“, skirta pačiai NATO persvarstyti, kaip toliau elgtis su Rusija, nei bandymas demonstruoti ryžtingą atsaką ar juo labiau – kokių nors sankcijų Rusijai taikymą. Netiesiogiai buvo patvirtinta, kad Rusija turi veto teisę bent jau dėl tų NATO sprendimų, kurie susiję su plėtra į Rusijos interesų zonos valstybes. Rusija paskelbė visam pasauliui: ji nesitaikstys su jos interesų ignoravimu ir tam patvirtinti yra pasiryžusi naudoti net karines priemones. Pranešimas buvo išgirstas ir suprastas būtent taip, kaip Maskva ir tikėjosi. Nepraėjus nė metams NATO atnaujino bendradarbiavimą su Rusija.
Neišsprendžiama NATO dilema
Iki šiol NATO ir Rusijos santykiuose tvyrančios problemos dažniau yra atidedamos, o ne sprendžiamos iš esmės. Naujoji NATO strateginė koncepcija irgi nepajėgi panaikinti nepasitikėjimą, nes pačioje Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje nėra sutarimo, leidžiančio nustatyti aiškią santykių su Rusija darbotvarkę.
2009 m. NATO bendradarbiavimas su Rusija buvo atnaujintas be jokių aiškių principų ar kriterijų, kaip turėtų keistis NATO požiūris į Rusiją. Tai reiškė tylų pritarimą Rusijos formuluojamoms sąlygoms.
Atnaujinus institucinius ryšius tarp NATO ir Rusijos, vienas svarbiausių NATO iššūkių liko neišspręstas. Tai tipiška dilema, kurios sprendimas negali būti rastas racionaliu, visoms NATO narėms priimtinu būdu. Šią dilemą Hagos strateginių studijų centro tyrėjai suformulavo taip: „Labai sudėtinga plėtoti gerus santykius su Rusija, nes Aljanso viduje Rusija vienų šalių yra vertinama kaip grėsmė, o kitų – kaip būtinas partneris“. Dilema egzistavo ir prieš 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karą, tačiau būtent po jo išryškėjo akivaizdus požiūrių nesuderinamumas.
NATO dilemos sprendimą sunkina kategoriškas Rusijos požiūris į NATO. 2010 m. pradžioje paskelbtoje Rusijos karinėje doktrinoje aiškiai kalbama, kad NATO plėtra gali kelti grėsmę Rusijos nacionaliniams interesams. Taip oficialiai patvirtinama, kad bent jau galimos NATO plėtros klausimu Aljansas yra laikomas grėsmės šaltiniu Rusijai.
Tokia pozicija sukuria keblią situaciją. Viena vertus, negalima apsimesti, kad strateginė partnerystė su Rusija yra nuoširdi, jei vienas iš „strateginių partnerių“ kitą laiko grėsme. Kuomet vienas partneris kalba apie bendradarbiavimo būtinybę, o kitas – apie būtinybę riboti kito galimybes, tai reiškia neišvengiamą konfliktą. Kita vertus, pripažinti, kad Rusija turi teisę riboti NATO sprendimą dėl galimos plėtros, reiškia, kad sutinkama su Rusijos pretenzijomis į regioninį dominavimą. Ši dilema verčia kelti klausimą, ar įmanoma NATO ir Rusijos strateginė partnerystė „su išlygomis“? Jei taip, kokios išlygos ir kaip turi būti apibrėžtos, kad atsirastų pasitikėjimas, būtinas produktyviam bendradarbiavimui?
Įstrigę partnerystėje arba tango be partnerio
NATO pastangos pakeisti Rusijoje vyraujantį sugrėsminimo diskursą yra esminė užduotis siekiant realios Rusijos ir NATO strateginės partnerystės. Ši užduotis dar sudėtingesnė dėl esminių NATO ir Rusijos savivokos skirtumų. Rusija vis dar yra tipiška „moderni valstybė“, kuri savo politiką grindžia konkurencija su kitomis valstybėmis ir pasikliauja tradicine galios didinimo logika. NATO vis labiau panašėja į „postmodernų“ tarptautinių santykių veikėją, kuris atsisako vadovautis „nulinės sumos“ taisykle, akcentuoti jėgų balanso principus ir vis dažniau linksta į netiesioginę, „švelniąją“ įtaką. Toks skirtingo tipo veikėjų bendravimas neišvengiamai kelia nepasitikėjimą ir nesusikalbėjimą.
Vis dėlto NATO priėmė sprendimą, kad kalbėtis su Rusija būtina. Tiesa, pastarasis santykių su Rusija „perkrovimas“ yra dviprasmiškas ir nekeičia iki tol vyravusio „prasilenkiančių lūkesčių“ modelio, kuris atvedė į Rusijos ir Gruzijos karą. Viena vertus, JAV ir NATO vadovai priėmė Rusijos perspėjimą ir atsisakė „staigių judesių“ dėl NATO plėtros. Kita vertus, Rusijos „neadekvatus jėgos naudojimas“ bei karinės jėgos demonstravimas šalia Baltijos valstybių verčia atsiliepti ir į rytinių NATO narių prašymus praktiškai stiprinti šių šalių gynybines galimybes.
Todėl 2010 m. Baltijos šalyse NATO rengė daugiau karinių pratybų nei iki šiol, o Lietuvos vadovų raginimai parengti Baltijos šalių NATO gynybinius planus pagaliau ėmė įgauti realių rezultatų.
Tokie dviprasmiški signalai liudija, kad iš abiejų pusių vyksta greičiau lūkesčių demonstravimas nei nuoširdus strateginis bendradarbiavimas. NATO vadovų kartojami pranešimai, kad NATO ir Rusija turi daug bendrų iššūkių, rodo, kad tęsiama programa „perkrauti“ visų pirma pačios Rusijos saugumo diskursą.
Šios pastangos neteikia daug vilčių. Rusijos prezidentas D.Medvedevas gana užsispyrusiai siekia primesti NATO, ES ir ESBO savo „Europos saugumo architektūros“ viziją, kurioje iš esmės neigiama NATO egzistavimo prasmė. Tad NATO nuolaidos keisti Rusijos saugumo diskursą kol kas yra bevaisės: ar galima tikėtis konstruktyvių pokalbių apie globalius saugumo iššūkius, jei vienas iš partnerių yra nusiteikęs iš principo neigti kito partnerio egzistavimo būtinybę?
Partnerystė su išlygomis ar grįžimas prie „šaltosios taikos“?
Neišsprendus dilemų NATO viduje ir nepakeitus Rusijos požiūrio į NATO, galimi du santykių su Rusija scenarijai: a) NATO gali vykdyti sugyvenimo ir nuolaidų taikymo praktiką, o tai reikštų NATO „atsitraukimą“ ir Rusijos interesų zonos pripažinimą Rytų Europoje ir Pietų Kaukaze; b) NATO šalių ir Rusijos interesų susikirtimai didins įtampą Rytų Europoje ir net gali sukelti konfliktus.
Pirmuoju atveju galima kalbėti apie „Strateginės partnerystės su išlygomis“ scenarijų: Rusija galės pripažinti NATO kaip strateginį partnerį, bet tik tam tikrose srityse, kuriose nėra interesų konfliktų. Savo ruožtu, NATO turės pripažinti Rusijos numatytas išlygas ir išskirtines teises spręsti saugumo reikalus tam tikruose regionuose. Šis scenarijus gali sukurti tam tikrą iliuziją, kad vyksta bendradarbiavimas ir sutarimas dėl saugumo užtikrinimo Europoje. Vis dėlto ilgainiui tai gali panašėti į Jaltos susitarimus ir vesti į rimtą konfrontaciją tarp Rusijos kuriamos saugumo sistemos ir NATO.
Antrasis scenarijus reikštų gana greitą grįžimą į „šaltosios taikos“ padėtį iki 2008 metų. Jei NATO valstybės, ypač kai kurios Europos šalys, nepasiduos Rusijos viliojimui „pamiršti“ Gruziją, Ukrainą ar net nekreipti dėmesio į „švelniąją“ Baltijos šalių ir Balkanų regiono valstybių okupaciją, Rusijos ekspansijai turėtų būti sukuriamos užtvaros. Tai akivaizdžiai atskleis, kad Rusija negali pakeisti savo požiūrio į saugumą ir tebesivadovauja „nulinės sumos žaidimo“ taisyklėmis, kurias bus priversta priimti ir NATO.
***********
Artėjant NATO viršūnių susitikimui Lisabonoje lapkričio mėn., VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI) kartu su NATO Viešosios diplomatijos skyriumi ir naujienų portalu DELFI pradėjo straipsnių ciklą, skirtą įvertinti Lietuvos patirčiai NATO ir apmąstyti paties Aljanso perspektyvas. Portale skelbiami sutrumpinti straipsniai, kurių ilgesnės versijos pasirodys šiuo metu leidžiamoje knygoje Beieškant NATO Lietuvoje (Vilniaus universiteto leidykla, 2010, sud. D.Jakniūnaitė, K.Paulauskas).
