Tad kyla klausimas, ar trišalis karinis BV bendradarbiavimas vis dar gali rasti nišą valstybių užsienio ir saugumo politikose, o gal jis pralaimės negailestingoje konkurencinėje kovoje dėl prioritetų, dėmesio ir išteklių.
BALT svajonės praeityje: „Į Vakarus, kartu“
Iki priėmimo į NATO Baltijos valstybių karinis bendradarbiavimas jau skaičiavo daugiau nei dešimtmetį. 1994 m. buvo įkurtas Baltijos batalionas (BATLBAT), skirtas padėti rengtis taikos palaikymo operacijoms. Vėliau, 1998−1999 m. buvo įsteigti trišalė išminavimo laivų eskadra BALTRON, bendras štabo karininkų koledžas BALTDEFCOL Tartu (Estija) ir bendra erdvės stebėjimo sistema BALTNET su koordinaciniu centru Karmėlavoje. Visi šie projektai buvo įmanomi tik dėl to, kad juos inicijavo, prižiūrėjo ir visokeriopai rėmė Vakarų valstybės, kurioms tai buvo gynybos diplomatijos priemonė, siekiant sustiprinti naująsias demokratijas ir regioninį saugumą. BALT projektai padėjo mūsų kariuomenėms išmokti bendradarbiavimo įgūdžių ir suvokti, ką bendradarbiavimas ir integracija reiškia praktiškai.
Šie projektai bent trimis aspektais paveikė Lietuvos, Latvijos ir Estijos kariuomenes. Pirma, jie leido įgyti svarbių žinių apie modernių vakarietiškų karinių organizacijų veiklą. Antra, prisidedant prie bendrų projektų, kiekvienoje iš trijų šalių pradėjo formuotis suvokimas, kad siekiant tarptautinio saugumo negalima būti „zuikiais“, nesusimokėjusiais už bilietą, o reikia visomis išgalėmis prisidėti prie tarptautinio saugumo kūrimo. Trečia, šių valstybių kariškiams dirbant kartu ir bendradarbiaujant su Vakarų partneriais, pradėjo formuotis gebėjimas greitai suprasti vieni kitus, priimti veiksmingus sprendimus ir pasitikėti vieni kitais.
Integracija į NATO privertė suremti pečius sprendžiant problemas, po truputį plečiant bendradarbiavimo darbotvarkę ir netgi artėti prie trišalės karinės integracijos. Po narystės NATO šis gražus besiformuojantis paveikslas susijaukė, Baltijos valstybės pradėjo kitomis akimis žvelgti į taip branginamus BALT projektus ir vieni į kitus.
Nacionaliniai interesai ir ambicijos smogia atgal
Tapusios NATO narėmis, Baltijos valstybės kuriam laikui pasijuto taip, tarsi jas būtų ištikusi Fukuyamos skelbta „istorijos pabaiga“. Trišalio bendradarbiavimo variklis – narystės Aljanse siekis – buvo išjungtas, nors atskiros dalys vis dar sukasi iš inercijos, o BALT projektų perspektyvos tapo miglotos. Nepaisant keleto pozityvių tendencijų, neįmanoma nepastebėti - nuo pat priėmimo į NATO nebuvo pradėtas joks naujas bendras projektas.
Aljanso operacijose trys valstybės nesistengia veikti kartu. Puikus pavyzdys – Afganistanas, viena svarbiausių kampanijų NATO istorijoje. Joje dalyvauja visos trys šalys. Kurį laiką sklandė idėjos, kad Provincijos atkūrimo grupė Goro provincijoje turėtų būti bendra misija. Tačiau Lietuva nusprendė vadovauti pati, o Estiją ir Latviją tik pakviesti prisijungti. Šios, įsižeidusios dėl tokio akibrokšto, nusprendė veikti su kitais sąjungininkais kitose provincijose. Proga, kurią buvo galima išnaudoti buvo praleista.
Kodėl bendradarbiavimo idilė buvo sujaukta? Pirma, Vakarų valstybių vaidmuo BALT projektuose sumažėjo. Taip nebeliko telkiančios ir drausminančios paskatos. Nebėra kam sugėdyti, patarti ar paremti. Tad individualizmas ir nacionalinės ambicijos gali nevaržomai reikštis.
Antra, nesant tinkamos vizijos, trijose gynybos sistemose egzistavę konkurencijos ir tam tikros paniekos vieni kitiems elementai, gavo puikią progą suvešėti. Imta konkuruoti, kieno idėja bus geresnė ir priimtinesnė. Estams pasididžiavimu tapo kibernetinės gynybos kompetencijos centras. Lietuviams labiausiai rūpi PAG Afganistane ir svajonės apie energetinio saugumo kompetencijos centrą. Visos iniciatyvos lengvai galėjo būti bendri Baltijos valstybių projektai. Panieka vieni kitiems vertė manyti, kad geriau stiprinti bendradarbiavimą su didesniais ir svarbesniais partneriais.
Trečia, panašu, kad skirtingai reaguojama į NATO transformaciją. Estija vis dar daugiausia dėmesio šalies teritorijos gynybai ir lieka ištikima šauktinių kariuomenei. Latvija ir Lietuva kuria nedideles mobilias profesionalias pajėgas, remiamas aktyvaus rezervo. Abi šalys jau atsisakė šauktinių kariuomenės, todėl jų prioritetai, poreikiai ir iššūkiai skiriasi nuo Estijos.
Geografija – mūsų likimas?
Mąstant apie ateitį, darosi vis aiškiau, kad trijų šalių gynybos politikos formuotojai turi galiausiai susitarti dėl trišalio bendradarbiavimo vizijos ir ambicijos. Kitaip nuolatinės mantros apie bendradarbiavimo svarbą ir solidarumą liks tuščios.
Blogiausias scenarijus yra atsitiktinės partnerystės Aljanse, kai trys šalys tik kartkartėmis „susitiktų“ bendruose su kitais sąjungininkais projektuose. Tai nėra jau toks neįtikėtinas scenarijus: idėjų ir lyderystės trūkumas, didėjanti antipatija tarp trijų gynybos bendruomenių, pernelyg skirtingos jų raidos trajektorijos gali nesunkiai paversti tokias partnerystes pagrindiniu trijų bendradarbiavimo būdu.
Kitas raidos scenarijus būtų išlaikyti Baltijos valstybių karinį bendradarbiavimą dabartinių projektų ribose, bet šiuos projektus lanksčiai keičiant ir pritaikant naujoms problemoms ir iššūkiams spręsti. Turint omenyje, kad trijų šalių kariniai pajėgumai ir karinės organizacijos tebėra panašaus raidos lygio, užduočių ir darbo šiems bendriems projektams užtektų dar ilgam, o strateginė esmė liktų – būtų bendradarbiaujama „auginant raumenis“ ir „lavinant smegenis“.
Pagaliau galima užsibrėžti siekti trišalės karinės integracijos. Nepaisant individualių ambicijų ir interesų, Baltijos valstybės karine ir geopolitine prasme yra viename strateginiame regione. Geopolitinis aspektas skatina atkreipti dėmesį ir formuoti aiškų suvokimą, kad blogiausias saugumo scenarijus – Vašingtono sutarties penktojo straipsnio situacija – mūsų regione būtų visų trijų Baltijos valstybių, o ne vienos jų išlikimo klausimas. Trišalė karinė integracija taip pat parodytų brandų suvokimą, kad NATO kolektyvinės gynybos patikimumas regione priklauso ne tik nuo sąjungininkų noro mus ginti, bet ir nuo mūsų pačių valios apjungti savo pastangas ir karinį pasirengimą.
Trišalė karinė integracija būtų ambicingas projektas ir iššūkis, kuris dešimtmečius diktuotų gynybos politikos darbotvarkei. Politiniu ir strateginiu lygiu ji reikštų ne tik nuolatinį koordinavimą, bet ir bendrą sprendimų priėmimą. Organizacine prasme tokia ambicija pareikalautų atsisakyti įvairių gynybos institucijų nacionaliniu lygiu ir pereiti prie trišalių bendrų organizacijų įvairiuose sektoriuose (pvz., gynybos įsigijimų, logistikos ir techninio aptarnavimo, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros, doktrinų kūrimo, karinio švietimo, vadovavimo ir kontrolės, karinės žvalgybos ir panašiai).
Žinoma, toks karinio bendradarbiavimo modelis reikalautų daug pastangų, bet duotų ir daugiau rezultatų – daugiau pajėgumų, žinių, matomumo Aljanse – nei kiekviena maža ir žmogiškųjų bei finansinių išteklių stokojanti Baltijos valstybė pasiektų viena pati.
Tarpukariu trys šalys nesugebėjo pasiekti rimto karinio bendradarbiavimo dėl nebrandaus strateginio mąstymo, autoritarinių lyderių ambicijų ir kvailų tarpusavio nesutarimų, ir tai galiausiai palengvino piktas totalitarinių geopolitinių grobuonių užmačias. Būtų liūdna, jei iš šios patirties nieko nepasimokytume, dėliodami karinio bendradarbiavimo mozaiką NATO viduje, ir jei taip ir neatsirastų strategiškai mąstančių lyderių, gebančių suformuluoti ir įgyvendinti efektyvią Baltijos karinio bendradarbiavimo viziją.
********
Artėjant NATO viršūnių susitikimui Lisabonoje lapkričio mėn., VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI) kartu su NATO Viešosios diplomatijos skyriumi ir naujienų portalu DELFI pradėjo straipsnių ciklą, skirtą įvertinti Lietuvos patirčiai NATO ir apmąstyti paties Aljanso perspektyvas. Portale skelbiamos sutrumpinti straipsniai, kurių ilgesnės versijos pasirodys šiuo metu leidžiamoje knygoje „Beieškant NATO Lietuvoje“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2010, sud. D.Jakniūnaitė, K.Paulauskas).
