Narystės oponentai skleidžia mitus, esą Aljansas praktiškai uzurpuoja visą valdžią šalyse narėse, privalomai verčia vykti į visas vykdomas operacijas, suryja nežmoniškas biudžeto lėšas, primeta politinę didžiųjų valstybių valią.
Labai nustembama, kai informuoji, kad Aljanse niekas nevyksta be visų nacionalinių valstybių sprendimo, be nacionalinių parlamentų ir vyriausybių valios. Sprendimą dalyvauti arba nedalyvauti operacijose, siųsti arba nesiųsti karius kiekviena šalis priima atskirai. Paprastai tai sprendžia šalies parlamentas. Joks politinis sprendimas, netgi pareiškimas Aljanso vardu neišvysta dienos šviesos, jei bent viena valstybė tam prieštarauja. Ir visiškai nesvarbu, ar ta šalis Latvija, Liuksemburgas ar Vokietija.
Skeptikus, manančius, kad visa tai tik teorija, turėčiau iš karto nuvilti. NATO neturėtų būti lyginama su Varšuvos pakto organizacija, nes tai nėra tankų ir kariuomenių aritmetinė suma – tai laisvų demokratijų sąjunga, kurioje nėra vyresniųjų brolių. Būčiau neteisus, jei mėginčiau sumenkinti JAV vaidmenį. Iš tiesų mūsų „akcinėje bendrovėje“ apie 80 proc. akcijų turėtų priklausyti šiai šaliai. Tai ir resursai, skiriami bendroms Aljanso saugumo reikmėms, ir pajėgumai, kurių neturi Europa. Vadovaujantis Varšuvos pakto arba „akcinių bendrovių“ taisyklėmis, JAV lyg ir turėtų pretenduoti ne į vieną, o bent jau kelis balsus priimant sprendimus, bet taip nėra. Žinoma, Amerika turi didžiulį politinį svorį, bet diktatūros NATO nėra.
Mano praktikoje būta ne vieno atvejo, kai bendram sprendimui priešindavosi ne kelios valstybės, o viena (ir visai ne didžioji) šalis. Nors šie dalykai viešai nekomentuojami, tačiau ir Lietuva ne vieną kartą tokiu būdu gynė savo interesus ir darė tai labai sėkmingai. NATO niekas neįgaliotas spręsti Lietuvos ar bet kurios kitos suverenios valstybės vardu.
Lygiai taip pat daugelis nesuvokia, kad NATO neturi savo atskiros kariuomenės. NATO operacijose dalyvauja nacionalinės šalių kariuomenės. Jos dalyvauja operacijose ne NATO, o savo šalių sprendimais. Bet kuri karinė operacija apskritai vyksta tik tuomet, jei visos šalys narės tokiam sprendimui vienbalsiai pritaria. Pavyzdžiui, didžiausioje šiuo metu Aljanso operacijoje Afganistane dalyvauja 45 šalių atstovai. Priminsiu, kad narių yra tik 28, likusios šalys – partneriai, kurių dalyvavimas apskritai pagrįstas gera politine valia ir vienodu su NATO grėsmių bei iššūkių vertinimu.
NATO priima bendrus sprendimus tik dėl palyginus nedidelio bendro biudžeto panaudojimo ir nepriima jokių sprendimų dėl šalių narių finansinių išlaidų gynybai. Praktiškai visos lėšos, kurias šalys skiria gynybai, leidžiamos savoms ginkluotosioms pajėgoms ir savo karių dalyvavimui operacijose. Tik labai nedidelė dalis nacionalinių biudžetų patenka į bendrą kasą.
Štai mūsų pačių pavyzdys. Vien nuo narystės Aljanse pradžios 2004 m. iki 2008 m. Lietuva sumokėjo į NATO biudžetus (civilinį, karinį ir investicijų) apie 10 mln. eurų. Tai savotiškas „nario mokestis“, kuris nustatomas pagal šalies dydį, ekonominį potencialą ir bendrąjį vidaus produktą.
Tuo tarpu, per tą patį laikotarpį į Lietuvą „sugrįžo“ apie 30 mln. – didžioji dalis dėl investicijų į Lietuvos karinių oro pajėgų bazę Zokniuose, kuri, kaip daugelis žino, naudojama NATO oro policijos misijai Baltijos šalyse. Taigi išeitų, kad ir karinė bazė ne NATO, o mūsų nacionalinė, ir misija, tiesą sakant, skirta mums patiems, o didžiąją dalį pinigų moka mūsų sąjungininkai iš bendrų lėšų. Labai sunku šiame pavyzdyje įžvelgti finansinius nuostolius. Apie investicijas, kurios tiesiogiai stiprina krašto saugumą apskritai nėra ko diskutuoti. Žinoma, ne visiems naujiesiems Aljanso nariams taip pasisekė, tačiau pateiktas pavyzdys byloja mūsų naudai.
NATO nesprendžia už šalis nares, kiek lėšų jos privalo skirti gynybai. Žinoma, netiesioginis spaudimas egzistuoja, nes šalių solidarumas svarbus darniai Aljanso veiklai. Nors egzistuoja „nerašyta taisyklė“, kad savo gynybai šalys turėtų skirti bent du procentus bendrojo vidaus produkto, tačiau šiuo metu tik aštuonios narės vykdo šį „normatyvą“. Tenka apgailestauti, kad Lietuva yra šio sąrašo pabaigoje, nes skiria savo gynybai bene mažiausiai lėšų iš visų. Nepaisant jau beveik dešimtmetį galiojančių visų politinių partijų susitarimų bei įsipareigojimų skirti krašto gynybai bent du procentus BVP, realiai įstengiame skirti maždaug du kartus mažiau. Taip savo sprendimais, o teisingiau nesprendimais, darome neigiamą įtaką viso Aljanso sprendimų patikimumui, nes mūsų organizacijos stiprumas tiesiogiai priklauso nuo atskirų narių patikimumo.
Nacionaliniai sprendimai organiškai įsikomponuoja į sudėtingą viso Aljanso sprendimų priėmimo mechanizmą, yra tarpusavyje susiję vien jau dėl minėto konsensuso principo. Niekas nesitiki iš Lietuvos didelės kiekybės, bet tikisi adekvataus dėmesio ir kokybės. Tikisi tokių pajėgumų, kurie galėtų būti naudingi bendriems veiksmams, bendroms operacijoms. Pavyzdžiui, jei nuspręstume savo dėmesį ir resursus skirti vien tik savo teritorinei gynybai (giliai širdyje abejodami, jog NATO mums padės krizės atveju), iš tiesų silpninsime Aljanso gebėjimą veikti kartu.
Aljansas veikia kaip sudėtingas laikrodžio mechanizmas. Jam nereikia daug prastų detalių – reikia kokybiškų ir tiksliai tokių, kad laikrodis veiktų. Kaip ir futbolo komandai nereikia vienuolikos vartininkų – reikia ir gynėjų, ir saugų, ir puolėjų.
Taigi, įstodami į Aljansą ne tik nepraradome savo nepriklausomybės, suvereniteto, bet dargi įgavome svarią balso teisę sprendžiant globalius Euroatlantinės erdvės saugumo politikos klausimus. Tai, jog stodama į NATO valstybė išsaugo suverenitetą, buvo svarbiausia teisinė priežastis, dėl kurios Lietuvoje, kaip, beje, ir daugelyje kitų Aljanso valstybių, stojimo į organizaciją klausimas, skirtingai nei stojant į ES, nebuvo svarstomas visuotiniame referendume.
Didžiausia problema yra ta, kad būdami pasaulio istorijoje stipriausio gynybinio aljanso dalimi ir įgydami teisę dalyvauti visos euroatlantinės erdvės geopolitinių, saugumo klausimų sprendime dar nepakankamai įvertinome ir suvokėme didžiulę atsakomybę prieš savo sąjungininkus ir prieš save.
***
Artėjant NATO viršūnių susitikimui Lisabonoje lapkričio mėn., VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI) kartu su NATO Viešosios diplomatijos skyriumi ir naujienų portalu DELFI pradeda straipsnių ciklą, skirtą įvertinti Lietuvos patirčiai NATO ir apmąstyti paties Aljanso perspektyvas. Ilgesnės straipsnių versijos pasirodys šiuo metu leidžiamoje knygoje „Beieškant NATO Lietuvoje“ (Vilniaus universiteto leidykla, sud. D.Jakniūnaitė, K.Paulauskas).
