Sąvoka “moterų emancipacija” nemaloniai asocijuojasi su XIX amžiaus “mėlyna kojine”, plokščia, vyriško tipo senmerge, apsikračiusia pelenais.
Pirmą kartą žodis “feminizmas” buvo ištartas 1895 m. Jis įvardijo politinį judėjimą, skelbiantį lygias moterų ir vyrų teises. Nuo tų laikų nutekėjo daug vandens. Užmirštos moterų kovos dėl balsavimo teisės. Niekas Vakaruose nebedrįsta įrodinėti, kad moteris ne tokia intelektuali ar kaip kitaip silpnesnė nei vyras. Bet Lietuva atsilieka nuo Vakarų visose srityse, sprendžiant moterų ir vyrų lygių teisių problemas - taip pat. Ar skriaudžiama Lietuvoje moteris, ar ji vis dar laikoma “antra rūšimi”? O gal visa tai tik iš piršto laužta?
Vilniaus universiteto Moterų studijų centro vadovė Dalia Marcinkevičienė, užklupta tiesmukiško klausimo ”Ar jūs esate feministė?”, įniršo. “Taip. Aš esu feministė”.
Mokslininkę labiausiai glumina, kai moteris įvairiomis progomis, net kai jos niekas neklausia, puola pati tikinti, kad ji tikrai nėra feministė, bei argumentuoti, kad ją myli vyrai, o ji vyrus. Jos manymu, tai absoliuti nesąmonė, nes kiekviena moteris, kuri naudojasi visomis laisvėmis ir teisėmis - studijuoja universitete, dirba, balsuoja ir kt., taip sunkiai iškovotomis feminisčių, neišvengiamai ir pati yra feministė. Feministės alternatyva - tik namų šeimininkė. “Visos moterys, siekiančios nors šiek tiek daugiau - feministės, - sakė Moterų studijų centro vadovė. - Tik pačios to nesuvokia. Tai visai nereiškia būti vyrų nekentėja. Veltui jos baiminasi pasirodyti tokios. Tiesiog joms trūksta kultūrinio išprusimo, apsiskaitymo, suvokimo apie moters teisių istorinę raidą.
“Aš nepažįstu nė vieno vyro, kuris norėtų, kad jo žmona neturėtų aukštojo išsilavinimo, sėdėtų niūri namie, - samprotavo D.Marcinkevičienė - Jie tik nesuvokia sąvokos “feministė”, juos tas žodis erzina, jie jį keiksnoja, bet visi vyrai trokšta, kad jų žmonos turėtų tų savybių, kurias kaip tik propaguoja feministės”. Taip yra būtent todėl, mano D.Marcinkevičienė, kad, palyginti su JAV ar Vakarų Europa, atsilikusi ne tik Lietuvos ekonomikos sritis, bet ir samprata apie feminizmą ar vyro ir moters lygias galimybes. Termino “feminizmas” vakariečiai nebevartoja, nes iš jo paprasčiausiai išaugo, kaip išaugama iš trumpų kelnių. Tai 1960-1970 metų sąvoka. Nors vyrai mus orientuoja į tas šalis, kurių bendras nacionalinis produktas aukštas, jie nesusimąsto apie tai, kad gal jis toks tapo kaip tik todėl, kad į mokslą, verslą, politiką aktyviai įsitraukė tų šalių moterys. Vyrai vis dar nenori suprasti, kad tai vienas pagrindinių ekonomikos augimo politikos veiksnių.
Seimo narė Birutė Vėsaitė, stebėdama moterų ir vyrų elgesį Seime, susidarė nuomonę, kad moterys nemėgsta tiek daug gražbyliauti kaip vyrai, mažiau nusišneka, yra konstruktyvesnės, nes jos, dalydamos save tarp šeimos ir darbo, išmoko taupyti laiką. Visa bėda, kad jų mažai ir turi vadovautis vienos visuomenės dalies - vyriškosios - žaidimo taisyklėmis.
XIX a. pabaigos rašytoja, garsi feministinėmis idėjomis, George Sand apie vyro ir moters santykius yra rašiusi: ”Galima laimėti mūšį, bet ne karą. Kare pralaimi visi. Lieka degėsiai ir pelenai. Tuštuma ir vienatvė.” Moters ir vyro dialogas - tai, kas pasaulyje apskritai yra žaviausia. Jeigu jis nutrūktų, baigtųsi tai, iš ko gimsta viskas: muzika ir tapyba, literatūra ir visoks kitoks grožis. Baigtųsi vaikai. Bet taip niekada neatsitiks, nes niekada moterys nepaliaus domėtis vyrais, o vyrai moterimis.
