Gausių šeimų – per 41 tūkst.
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, kuri prieš dvejus metus išanalizavo gausių šeimų padėtį, duomenimis, Lietuvoje 3 ir daugiau vaikų augina per 41 tūkst. šeimų. Gausiose šeimose auga apie 160 tūkst. vaikų. 85,6 proc. šių šeimų gyvena kaimo vietovėse.
Tačiau tarp 12 610 socialinės rizikos šeimų gausių šeimų buvo vos 4 686. Jose augo 18 528 iš 30 139 rizikos šeimose augančių vaikų. Taigi tik 11 proc. gausių šeimų priskirtos prie socialinės rizikos grupės. Nepaisant to, gausių šeimų skurdo lygis, lyginant su auginančiomis vieną ar du vaikus, yra 3 kartus didesnis. Net 41 proc. jų gyvena žemiau skurdo ribos, tačiau valstybės išmokos gausių šeimų pajamose sudarė tik 20,5 proc.
2009 m. duomenimis, išmoką vaikui gavo 133 241 vaikai iš šeimų, auginančių 3 ir daugiau vaikų, šias išmokas gavusių gausių šeimų skaičius – 40 746. Kiek šiuo metu tiksliai yra gausių šeimų ir kiek jose gyvena vaikų, Socialinė apsaugos ir darbo ministerija duomenų neturi.
Įdomu, kad tik 28 proc. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos apklausoje dalyvavusių gausių šeimų pabrėžė panašių išmokų svarbą ir prašė jas didinti. 43 proc. prašė pagalbos susirandant darbą, 64 proc. - sudaryti galimybę motinai auginti vaikus iki mokyklos, 11 proc. - pamokų, kaip pradėti savo verslą.
Turėti daug vaikų – senamadiška?
Anot sociologės Mildos Ališauskienės, su vyru auginančios tris vaikus, sąvoka „daugiavaikė“ mūsų sąmonėje tradiciškai turi neigiamą reikšmę ir nepanašu, kad toks požiūris į gausias šeimas labai keistųsi.
„Gausios šeimos atrodo nemodernios. Tarsi žmogus negali norėti gausios šeimos. O gal jis gyvenime mato kaip tik tokią saviraiškos galimybę ir nori visą gyvenimą investuoti į vaikus? Investicijos iš tiesų
yra didelės. Aš pati turėjau atsisakyti nuolatinio darbo nuo devynių iki šešių, nes tuomet nukentėtų mūsų vaikų poreikiai. Tiesiog gyvenime yra etapai, kai savo laiką turi skirti vaikams.
Gal kažkam toks požiūris ir atrodo senamadiškas. Tačiau mane labai stebina, kaip greitai žmonės linkę dėti etiketes – vienas esą per didelis katalikas, kitas – per didelis tradicionalistas. Visuomenėje turėtų būti nuomonių pliuralizmas. Žmonės yra įvairūs ir turime gerbti vieni kitus“, - svarstė pašnekovė, viena iš pilietinės iniciatyvos „Draugiški šeimai“ pradininkių.
Pasverti tokio gyvenimo praradimus ir atradimus, anot motes, neįmanoma. Pavyzdžiui, jei ne vaikai, ji nebūtų pasinėrusi į mokslinį darbą, kuris jai patinka. Beje, M. Ališauskienė ir pati augo gausioje šeimoje, todėl jai sunku įsivaizduoti, kaip šeimoje vaikas galėtų augti vienas.
„Turėjau daug brolių ir seserų, kuriais turėjau rūpintis. Tai nereiškia, kad buvau įkinkyta ir nepakeldama galvos ariau. Tai buvo buvo maloni pareiga pasirūpinti jaunesniu, kurios dėka įgyti įgūdžiai gyvenime labai praverčia – mokėjimas būti grupėje, pasiskirstyti darbais, organizuoti. Taip pat tai labai plati įvairovė jausmų prasme. Kai gimtadienio proga gauni vien nuo artimųjų ir jų draugų dešimtis žinučių, tai labai malonus potyris.
Žinoma, tėvai fiziškai negalėjo duoti tiek dėmesio kaip vienam vaikui, tačiau kai reikėdavo, dėmesio visada gaudavome. Tėvai kažkaip mokėjo jį paskirstyti, visada galima būdavo ateiti ir paprašyti pasikalbėti. Svarbiausia žinoti, kad esi mylimas, reikalingas ir brangus. Pagaliau tėvų dėmesio stoką puikiai kompensuoja broliai ir seserys, kurie tam tikrais gyvenimo tarpsniais gali atsakyti į tavo klausimus“, - pasakojo pašnekovė.
Socialinės rizikos šeimos – politikos rezultatas
Anot mokslininkės, visais laikais, visose visuomenėse buvo tam tikros žmonių grupės, kurios nepasidavė normai, kad tėvai turi auginti savo vaikus ir prisiimti už juos atsakomybę. Tačiau ar teisinga iš 11 proc. daryti apibendrinimą apie visas gausias šeimas?
„Reikėtų kalbėti ir apie valstybės šeimos politiką. Dabartinė situacija susidarė ne per tris mėnesius. Tai nuoseklios politikos rezultatas – buvo remiamos šeimos, priklausančios rizikos grupei. Pinigai buvo duodami už vaiką. Kitaip tariant, valstybė sakė „pirksianti“ vaikus. Betgi niekas juk neperka katės maiše. Tuo tarpu valstybė davė pinigus šeimoms, iš kurių nežinia ką nupirks.
Kita vertus, nemanau, kad dabar šeimos iš valstybės pašalpų gali pragyventi, nebent kaime, bet ir tai sunkiai. Gal reikia atsisakyti mito, kad valstybė skiria pinigus ir visi lobsta? Tos šeimos vis tiek gyvena žemiau skurdo ribos, vaikai visiškai nemato pasaulio, neturi sąlygų tobulėti. Socialiai remtinų šeimų situacija labai prasta“, - įsitikinusi M. Ališauskienė.
Mokslininkės manymu, būtina permąstyti finansinės pagalbos sistemą, kad ji skatintų žmones dirbti ir užsidirbti. Tam pagelbėtų mokestinės lengvatos, žinoma, ne tokios simbolinės, kokios yra dabar. Taip būtų skatinamas žmogaus kūrybinis potencialas ir, kita vertus, paremiamas jo saviraiškos būdas turėti šeimą. „Dabar mokestinis skatinimas turėti daugiau vaikų – juokingas. Girdėjau atvejį, kai tris vaikus auginantis žmogus uždirba kokiu šimtu litų daugiau nei neturintis vaikų“, - teigė pašnekovė.
Kiek dėmesio reikia vaikui?
Viena iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos konkurso „Darni šeima“ laureatų Vilniaus apskrityje, 6 vaikus auginanti Dilių šeima tikino iš pradžių dar norėjusi kitiems įrodyti, kad nesijaučia kankiniais, tačiau galiausiai į visuomenės požiūrį numojo ranka.
„Jei atvirai, nebuvau panaši į moterį, kuri turės daug vaikų. Netgi atvirkščiai – visai jų nenorėjau. Turėjau nelabai gerą patirtį – mano tėvai išsiskyrė, todėl žinojau, kaip nelengva auginti vaikus. Tačiau kai pasukau psichiatrijos keliu, nusiėmė daugybė kompleksų. Iš tiesų leidau mane vesti mano širdžiai. Kaip norėjosi, taip ir dariau“, - pasakojo moteris.
Pašnekovė sutinka, kad moterų baimė, kad dėl vaikų priežiūros daugiavaikėje šeimoje jos praras individualybę, turi pagrindo.
„Taip jau susiklostė, kad aš savyje turiu labai daug energijos. Man jos pakanka ir vaikams, ir darbui. Kita vertus, tikrai žinau, kad ne kiekvienas žmogus pajėgus auginti daug vaikų. Vienam vaikai yra didžiulis džiaugsmas, o kitam – didžiulė našta. Jei žmogus iš prigimties neturi tam duomenų, geriau jam nesirinkti gausios šeimos.
Todėl labai gerbiu žmones, kurie pasirinko auginti po 1-2 vaikus ar net visai jų neturi. Kita vertus, neteisinga nuostata, kad daugiavaikės motinos yra aukos. Šiandien ne tie laikai – jeigu moteris negali, ji ir negimdys, todėl nei viena daugiavaikė moteris nejaučia tos naštos. Tiesa, kalbu apie sėkmingas moteris, ne apie socialinės rizikos grupės žmones“, - svarstė Aurima.
Dilių vyriausioji duktė turi nemažai draugių, kurios yra vienturtės. „Ji pasakoja, kad joms kartais tėvų dėmesio yra per daug. Tėvai iš meilės per galvą verčiasi, kad vaikui būtų gerai, o vaikas nuo jų dėmesio dūsta. Tačiau žinau nemažai šeimų, kai tėvai plėšydamiesi uždirbinėja namui, mašinai, kad vaikui būtų geriau, bet kol jie dirba, vaikas užauga ir jam to namo jau nebereikia“, - svarstė pašnekovė.
Psichiatrė įsitikinusi, kad visada bus ir socialinės rizikos grupės šeimų, ir turtingų bei vargšų. „Gražu, jei visuomenėje nebūtų vargšų, bet tuomet neturėtų būti ir turtingų. Deja, daugumoje šalių skurdas egzistuoja ir jo lygis pakankamai didelis. Manau, neįmanoma, kad visos šeimos būtų pasiturinčios, išsilavinusios, sėkmingos, todėl visada reikės padėti rizikos šeimoms. Tik būtų gerai joms duoti ne žuvį, o meškerę, kuria žvejoti galėtų patys“, - svarstė pašnekovė.
