„Padėkite, dabar mes turime pinigų, bet nebeturime vaiko“, – su tokiu prašymu į Panevėžio psichologinės pedagoginės tarnybos psichologę Daivą Grigaitę kreipėsi panevėžiečiai vyras ir žmona.
Jų septynerių metų sūnus gyvas ir sveikas, tačiau tėvai jaučiasi jį praradę. Pastaruosius penkerius metus, kol jie abu gyveno ir dirbo užsienyje, nutrūko ryšis su vaiku. Jį, dvimetį, pasiėmė močiutė ir augino iki septynerių metų.
Tėvai su vaiku nuolat bendravo telefonu, jam paaugus – internetu. Siuntė dovanas, jis buvo viskuo aprūpintas. Grįžę į Lietuvą sutuoktiniai buvo šokiruoti, kad sūnus jų šalinasi tarsi svetimų žmonių.
Suprasdami, kodėl taip yra, tėvai nesistengė prievarta lįsti į vaiko širdį ir apsiginklavo kantrybe. Jie kreipėsi pagalbos į psichologus, kad šie padėtų iš naujo užmegzti dvasinį ryšį su sūnumi.
„Patikėkite, jeigu išvažiuosite, iš savo vaiko ir savęs atimsite kur kas daugiau, negu kada nors uždirbsite per visą gyvenimą“, – maždaug tokiais žodžiais nepalikti mėnesio kūdikio ir nevažiuoti į užsienį neseniai įtikino 18 metų panevėžietę miesto Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Daiva Simonaitienė.
Jauna moteris į tarnybą atėjo kartu su savo dvejais metais vyresniu vyru, vaiko tėvu. Jiedu pareiškė norintys įgalioti močiute rūpintis jų tik prieš mėnesį gimusiu kūdikiu.
Tėvais tapę jaunuoliai sakė neturintys darbo, todėl ketinantys kuriam laikui išvykti į užsienį, kad užsidirbtų šiek tiek pinigų.
„Neilgam, gal iš pradžių pusmečiui, gal metams“, – kalbėjo jie.
Po ilgo pokalbio su Vaiko teisių apsaugos specialistėmis sutuoktiniai nusprendė, kad į užsienį dirbti važiuos tik vyras. Motina liko su vaiku.
Panevėžietę 35-erių Vilmą B. prieš devynerius metus taip pat daug kas mėgino atkalbėti palikti 4 mėnesių sūnų savo motinai ir važiuoti dirbti į Ispaniją. Tačiau ji buvo tvirtai apsisprendusi.
Iki gimdymo niekur nedirbusi Vilma neturėjo nė lito, tik pastogę savo tėvų namuose. Iki gimstant sūnui, ją išlaikė sugyventinis. Kai gimė vaikas, jau anksčiau stikliuką kilnojęs vyras iš namų dingdavo savaitėmis. Netrukus jis metė darbą, esą dirbti už grašius neapsimoka.
Vilmai gyvenimo draugas pasiūlė važiuoti abiem dirbti į Ispaniją, o vaiką palikti jos motinai.
Moterį jis įtikino, kad metus palenkę nugaras Ispanijos šiltnamiuose jie susitaupys pinigų, grįžę į Lietuvą galės atidaryti nedidelę kavinukę. Vilma B. išvažiavo.
Po metų trumpam grįžo namo ir vėl išvažiavo dvejiems metams. Pagyvenusi Lietuvoje pusmetį, vėl išvažiavo į Ispaniją dar beveik metams.
Pinigų susitaupyti verslui nepavyko. Vilma sako, kad sugyventinis gėrė.
Nors moteris jau kelerius metus gyvena Panevėžyje su nauju draugu, jos sūnus liko pas močiutę.
Vilma dažnai su juo matosi, pasiima paviešėti į savo namus. Motina išgyvena, kad vaikas labai jautrus, prastai miega naktimis. Berniuką dažnai ištinka pykčio priepuoliai arba jis ilgai sėdi užsisklendęs savyje tarsi nugrimzdęs į transą.
„Visus metus vedžiojau pas psichologus ir psichiatrus, bet vis tiek tas pats“, – skundžiasi ji.
Ar Vilmai specialistai nepasakė, kad tai – vaiko išsiskyrimo su motina padarinys, ar ji nenorėjo girdėti?
Sunkiausia mažesniems vaikams
Prieš porą metų Darbo ir socialinių tyrimų institutas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atliko tyrimą „Vaikų, kurių tėvai išvyko iš Lietuvos, psichologiniai ir socialiniai gerovės veiksniai“.
Buvo apklausti mokytojai ir vaikų globėjai, jie pateikė informaciją apie beveik 500 vaikų. Iš jų daugiau kaip pusė, 58 procentai, buvo 10–15 metų, 26 procentai – 16–19 metų ir 16 procentų – iki 9 metų.
Daugiau nei trečdalio iš jų tėvai į užsienį buvo emigravę prieš dvejus metus. Du iš trijų vaikų buvo palikti prižiūrėti seneliams, kiti – giminaičiams ar draugams. Kai kurie tėvai prieš išvykdami į užsienį nepasirūpino, kad giminėms ar draugams būtų nustatyta laikinoji vaiko globa, t. y. kad prireikus vaikui kas nors teisiškai atstovautų.
Tyrėjai konstatavo, kad 60 procentų vaikų, nors jų santykiai su tėvais nepasikeitė, jų labai pasiilgsta, 8 procentų vaikų santykiai su tėvais atšalo, pablogėjo. Buvo ir tokių vaikų, tiesa, nedaug – tik 5 procentai, kurių santykiai su tėvais, kai šie išvyko, pagerėjo.
Apie 10 procentų emigrantų vaikų patyrė bendravimo problemų su mokytojais ir bendraamžiais. Dažniausiai tai buvo vaikai iki 9 metų.
Tyrėjams tik labai nedaug pedagogų (6,3 procento) kalbėjo, kad be tėvų likusieji pradėjo blogai elgtis, mušė kitus vaikus, buvo šiurkštūs su aplinkiniais. Truputį daugiau mokytojų (10 procentų) nurodė, kad vaikams sunkiau susikaupti, jie greičiau supyksta, jiems staigiai kinta nuotaika ir panašiai.
Pedagogai pastebėjo, kad išvykus tėvams apie 14 procentų vaikų tapo liūdnesni,
trečdalis pradėjo atsakingiau elgtis, tapo rūpestingesni, penktadalis pradėjo labiau pasitikėti savimi.
Dauguma vaikų (75 procentai) mokėsi taip pat, kaip ir esant namuose tėvams, labai nedidelė dalis jų (2,6 procento) netgi pradėjo geriau mokytis. Tyrėjai padarė išvadą, kad tėvų išvykimas neigiamai atsiliepė tik maždaug kas septinto vaiko pažangumui.
Tiesa, 16–19 metų grupėje pamokas dažniau praleidinėti pradėjo daugiau kaip 25 procentai moksleivių.
Tyrimą atlikę specialistai padarė išvadą: didžioji dalis vaikų stengėsi susitaikyti su mintimi, kad tėvų laikinai nebus, ir sugebėjo prisitaikyti prie naujos situacijos. Tačiau jie akcentavo, kad tėvų emigracija daro neigiamą įtaka vaiko psichologinei raidai.
Sunkiausiai tėvų išvykimą pakelia vaikai iki 9 metų. Dalies jų motyvacija mokytis sumažėja, prastėja pamokų lankomumas ir pažymiai.
Psichologai teigia, kad negalime nusiraminti, jog viskas gerai. Pasak jų, nors skaičiai nėra dideli, bet problemos – didžiulės.
Juolab kad tėvų išvykimo poveikio vaikui greitai neįmanoma nustatyti ir įvertinti. Bėgant laikui gali atsiskleisti vis naujų neigiamų niuansų.
Nebūtinai blogai, bet niekam negerai
Per savo darbo praktiką mačiusi nemažai dėl išsiskyrimo kenčiančių vaikų ir tėvų psichologė D.Grigaitė neskuba daryti išvados, kad tėvų emigracija visais atvejais palieka gilius randus jų pačių ir vaikų širdyse.
„Tikėtina, kad yra šeimų, kuriose šios problemos nėra tokios aštrios. Tačiau bet kokiu atveju išsiskirti negerai nei vaikams, nei tėvams. Kuo mažesnis vaikams paliekamas ir kuo ilgesniam laikui, tuo didesnė tikimybė, kad tarp jo ir tėvų nutrūks ryšis.
O paaugliai dažniau palūžta, pradeda svaigintis alkoholiu, pamėgina kvaišalų. Paauglystė ir taip sunkus jų gyvenimo tarpas, o kai šalia nėra pačių artimiausių žmonių, jiems dar sunkiau jį išgyventi.
Apskritai tėvų išvykimas vaikams sukelia daug nerimo, liūdesio. Be kita ko, jiems tenka prisitaikyti gyventi su kitais, kartais – netgi visai svetimais žmonėmis“,– aiškino psichologė.
D.Gigaitės teigimu, sunku ir tėvams, tiek būnant toli nuo savo vaikų, tiek grįžus, kai tenka vėl iš naujo užmegzti ryšį.
Psichologei tėvai, ypač motinos, dažnai pasakojo, kaip užsienyje jie kasdien ilgėjosi savo vaikų ir kankinosi, kad negali būti kartu su jais. Tėvai savo nebuvimą atžaloms stengiasi kompensuoti daiktais, dovanomis.
Paskui, susidūrę su vaiko šaltumu ar priešiškumu, kai kurie jausdavosi labai įskaudinti nedėkingumo.
„Vaikui labiau už gražius daiktus, trokštamus žaislus, kompiuterius ir kitus materialinius dalykus reikia tėvų meilės, buvimo šalia“, – žinomą tiesą pakartojo specialistė.
Lengviau atnaujinti nutrūkusį dvasinį ryšį su vaiku tiems tėvams, kurie galutinai apsisprendžia likti Lietuvoje. Dvejojančiųjų, t. y. viena koja esančiųjų čia, Lietuvoje, kita – užsienyje, santykiai su vaikais neretai dar labiau susipainioja.
D.Grigaitė sakė, kad tėvų nebuvimas yra savotiškas išbandymas ir vaikų globėjams. Ne visi seneliai, tetos, dėdės ar draugai pajėgia pakelti jiems tekusią atsakomybę. Būna, kad jie konfliktuoja su vaikais, nesugeba jų prižiūrėti.
„Laikinai vaiką globojantieji neturėtų turėti iliuzijų, kad pastarasis jau savaime jiems už tai privalo būti dėkingas ir paklūsti. Vaikas visada yra vaikas“, – kalbėjo ji.
Daugėja paliekančiųjų vaikus
Statistikos departamento duomenimis, pernai iš šalies emigravo 34,7 tūkstančio gyventojų, tai 1,5 karto daugiau negu 2008-aisiais. Per pastaruosius penkerius metus 2 iš 3 emigrantų buvo 20–49 metų. Taigi tokio, kai turima nepilnamečių vaikų.
Palyginti su ankstesniais metais, vaikų iki 14 metų 2009-aisiais į užsienį išsivežta mažiau. Pernai emigravo 3 tūkstančiai šio amžiaus vaikų, tai 300 mažiau nei 2008 metais.
Panevėžio miesto vaiko teisių apsaugos tarnyba pernai įsteigė 57 laikinąsias globas tėvų prašymu, jiems išvykus į užsienį. Per 2009 metų pirmąjį pusmetį buvo įsteigtos 33 tokios globos, šiemet per tą patį laikotarpį – jau 46 globos.
„Jeigu gyventojai ir toliau tokiais tempais emigruos į užsienį, gali būti, kad šiais metais pasieksime liūdną rekordą – daug vaikų trumpesniam ar ilgesniam laikui liks gyventi be tėvų“, – tvirtino skyriaus vedėja Daiva Simonaitienė.
Pasak jos, perkalbėti tėvus, išskyrus pavienius atvejus, neįmanoma. Jie motyvuoja, kad čia, Lietuvoje, neturi darbo ir pragyvenimo šaltinio.
Skurdas su vaiku gimtinėje jiems baisesnis už kančią, kurią teks patirti išsiskyrus.
D.Simonaitienė sakė negalinti teigti, kad giminių ar svetimų žmonių globai palikti vaikai kelia daug problemų. Pasak jos, tam tikrų incidentų būna, tačiau jie nėra dažni.
Daugelis globėjų atsakingai atlieka savo pareigas. Tiesa, būna ir taip, kai dėl jų girtavimo ar nerūpestingumo vaikus tenka laikinai apgyvendinti globos namuose.
Kai kurie tėvai 15–17 metų paauglius palieka gyventi vienus namuose. Giminaičių paprašo kartais užsukti pažiūrėti, kaip jiems sekasi.
Vaiko teisių apsaugos specialistų teigimu, kai kurie paaugliai elgiasi atsakingai, kai kurie ima piktnaudžiauti laisve.
Kaimo žmonės sėslesniPanevėžio rajono vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Nijolė Stakytė džiaugiasi, kad nedaugėja vaikų, kuriems tenka išsiskirti su tėvais todėl, kad šie išvažiuoja į užsienį.
Dabar laikina globa dėl tėvų emigracijos įsteigta 11 rajono vaikų. Mažiausiam – treji metai.Vedėja nemano, kad skaičius neatspindi realios situacijos.
„Seniūnijų mes prašome informuoti apie vaikus, kurių tėvai išvykę, o laikinoji jų globa niekam neįsteigta. Kol kas tokios informacijos negauname“, – sakė ji.
N.Stakytė tikino, kad taip pat nėra gauta signalų, jog šių 11 vaikų globėjai jų tinkamai neprižiūrėtų.
Tačiau mokytojai vaikų teisių apsaugos specialistėms neretai užsimena apie vieno ar kito emigrantų vaiko elgesio, mokslo ar psichologines problemas.
„Bendraudamos su tais vaikais mes pastebim, kad jie labai ilgisi savo tėvų. Nepaprastai džiaugiasi, jeigu žino, kad šie grįš namo atostogauti ar jie su giminaičiais važiuos jų aplankyti į užsienį“, – teigė V.Stakytė.
Dalia Grigaitė, Panevėžio pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė:
Net mažą vaiką reikia parengti psichologiškai
Jeigu jau nėra kitos išeities ir tėvai apsisprendžia išvažiuoti į užsienį, jie būtinai turi iš anksto apie tai pasikalbėti su vaiku.
Paaiškinti jam, kad jie labai jį myli, kad išvyksta tik laikinai, kad palaikys su juo ryšį telefonu, internetu, laiškais. Kad grįš aplankyti ar pasikvies jį paviešėti į užsienį.
Negalima slėpti išvykimo net nuo mažų vaikų. Tėvai daro didelę klaidą slėpdami tai nuo vaiko ir vieną dieną prasmegdami tarsi skradžiai žemę.
Mažylis patiria didelį stresą, jis puola į paniką. Reikėtų iš anksto su juo pasikalbėti jam suprantamais žodžiais.
Sunku būtų ką nors patarti kūdikius paliekantiems tėvams. Tokiems mažyliams motina ypač reikalinga.
