aA
Daug kas sako, kad Lietuvoje yra buvusios tik dvi tokios laidotuvės. 1933 m. liepą Kaune, kai buvo atsisveikinama su lakūnais Steponu Dariumi ir Stasiu Girėnu ir ... 1999 m. kovo 31 d., kai taip pat Kaune, Petrašiūnų kapinių panteone – šalia daktaro Jono Griniaus ir poetės Salomėjos Nėries – buvo laidojamas kunigas Ričardas Mikutavičius.
Ričardo Mikutavičiaus laidotuvės
Ričardo Mikutavičiaus laidotuvės
© LNK

Dosjė

Ričardas Mikutavičius. Gimė 1935 m. vasario 26 d. Kaune. 1953 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1958 m. ją baigė ir buvo įšventintas į kunigus. 1958 – 60 m. – Eržvilko (Tauragės rajonas ) vikaras. Vėliau: Kelmės bažnyčios vikaras, Panevėžiuko, Žeimelio, Lauksodžio, Seredžiaus, Tytuvėnų, Babtų bažnyčios klebonas.

1989 – 1998 m. Kauno Vytauto Didžiojo, Kauno Šv. Mykolo Arkangelo ( Įgulos ), Aleksoto bažnyčių ir LŽŪ Universiteto koplyčių klebonas, rektorius, prorektorius, kapelionas, trijų universitetų filosofinių disciplinų dėstytojas.

Nuo 1992 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Nuo 1994 m. rašytojų sąjungos valdybos narys. 1993 m. ir 1996 m. išrenkamas populiariausiu Kauno miesto žmogumi. 1993 m. už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3 – jo laipsnio ordinu. 1998 m. birželio 30 d. buvo apiplėštas ir brutaliai nužudytas. 2000 m. kunigui po mirties suteiktas Kauno miesto Garbės piliečio vardas.

Kaip pranašiškai kunigas dar gerokai prieš nužudymą buvo užrašęs viename eilėraštyje apie save:

Būsiu apiplėštas,
Apnuogintas viešam teismui,
Palaidotas svetimame kape...

Deja, lygiai taip ir atsitiko...

Šimtmečio nusikaltimas

Algirdas Brazauskas
Algirdas Brazauskas
© LNK

Prezidentas Algirdas Brazauskas, buvęs artimas kunigo Ričardo bičiulis, dažnai svečiuodavęsis kunigo namuose Kaune, filmui sakė (pokalbis įrašytas, likus vos keliems mėnesiams iki prezidento mirties – aut. pastaba ): „Tas įvykis iki šiol palieka didelę dėmę visom Kauno kriminalinėm tarnybom. Toks neatsakingas jų elgesys! Tai pateks į Lietuvos kriminalistikos klasiką kaip nedovanotino neatsakingumo pavyzdys. Arba, tai mafija, kuri vieningai tada veikė. Bandė paslėpti visus galus. Ir tokiu būdu užbaigti šį žiaurų nusikaltimą. Aš tai vadinu šimtmečio nusikaltimu. Tikrai, praėjusio šimtmečio nusikaltimu. Kitaip negaliu pavadinti.“

Taip visi kalbės gerokai vėliau. Kai jau paaiškės to rafinuoto nusikaltimo padarymo, jo atskleidimo ir net po tarnybinių patikrinimų iki galo nepaaiškinto teismo medicinos ekspertų, prokurorų, Valstybės saugumo departamento darbuotojų aplaidumo, savivalės ir galimo piktnaudžiavimo aplinkybės.

Dėl aplaidumo, aiškinant šį nusikaltimą, tuometinio generalinio prokuroro Kazio Pėdnyčios įsakymu buvo nubausti vienuolika prokurorų. Trys iš jų buvo atleisti iš darbo. Šių metų pavasarį, renkant medžiagą filmui, K. Pėdnyčia aiškino: „Gal aš klystu, bet aš ir šiandien tikiu, kad toje byloje iš tikrųjų buvo tam tikrų užkulisių. Ir tie užkulisiai lėmė, kad kunigas buvo palaidotas iš esmės kaip benamis. Nedaug trūko. Jis galėjo likti tose benamių kapinėse.“

„Tegul ir eina į geležinkelį!”

Kazys Pėdnyčia
Kazys Pėdnyčia
© LNK

Tuomet generalinis prokuroras iš Seimo tribūnos, kai buvo iškviestas pasiaiškinti, tikino, kad iš gėdos nori nusirauti plaukus. Jam, kaip patyrusiam tardytojui, buvo nesuvokiama, kad jo pavaldiniai iš abiejų Kauno prokuratūrų padarė tiek klaidų. Spauda tuomet citavo generalinį prokurorą, komentuojantį nubaustųjų ir atleistųjų iš darbo prokurorų nepasitenkinimą: „Jeigu kas nors iš jų dabar jaučiasi čia niekuo dėtas, kaip koks nepelnytai nubaustas geležinkelio iešmininkas, tai tegul ir eina dirbti į geležinkelį. Prokuratūroje tokiems – nėra vietos...“

Bet taip bus vėliau. Kai Lietuvos laikraščiai mirgės antraštėmis: „Superagentų mitas žlugo – Valstybės saugumo departamente taip pat netrūksta žioplių“ („Respublika“), „Ar nelaikas generaliniam prokurorui nusikirpti plikai ?“ („Kauno diena“), „Garsioje byloje – absurdas po absurdo: kunigo nužudymą tiriančių pareigūnų veiksmai primena kvailių varžybas“ („Lietuvos rytas“).

Tie faktai ir citatos – trumpas įžangos žodis iš tiesų amžiaus istorijai. Dar vienas priminimas, kad, ko gero, visais laikais ir Lietuvos prokurorams, ir Lietuvos policijai sunkiai sekėsi tirti iš tiesų didelį rezonansą sukėlusius įvykius. Argi to nepatvirtina šiandieniniai Kauno ir Garliavos įvykiai?

Apie kunigą Ričardą

Apie tą žmogų, palikusį ryškų pėdsaką kiekvieno jį sutikusio atmintyje, būtų galima daug kalbėti. Ypač šiandien. Kodėl? Ar daug tokių žinote? VŠĮ „Consilia Academika“, įkurtos kunigo vardo įamžinimui, tarybos pirmininkas, vienas artimiausių kunigo draugų, Vytautas Motiejūnas, filmui aiškino: „Jis visiškai nesisaugojo. Jis nieko nebijojo. Jis buvo Dievo žmogus Žemėje. Jo mąstymas buvo filosofinis. Jis, tam tikra prasme, skrajojo pakilęs nuo žemės. Jis, eidamas Laisvės alėja, sveikindavo vos ne kiekvieną sutiktą. Vos ne kiekvieną apkabindavo.“

Valdas Adamkus
Valdas Adamkus
© LNK

Prezidentas Valdas Adamkus, buvęs kunigo bičiulis ir dažnas svečias jo namuose, taip pat pasidalino savo prisiminimais: „Jis turėjo unikalų įžvalgumą. Savo tautos dvasios įžvalgumą. Turėjo paprastumą. Žmogiškumą. Be tuo pačiu jis buvo didelis. Didus mano akyse. Ir šiandien galiu pasakyti, kad tokio žmogaus mums visiems labai reikia. Reikia tokio, kuris būtų ne vien kelrodis, bet pakeltų mus pačius dvasiškai. Aukščiau.“

Kad kunigas daugeliui buvo tikras dvasinis autoritetas, labiausiai liudija tai, kad jo pasiklausyti, tiesiog pabūti šalia jo, eidavo ir tie, kurie iki tol nebuvo bažnyčioje. Pas kunigą Ričardą nuolat plūsdavo minios žmonių. Net ir tada kai Kauno Arkivyskupija jam uždraudė atlikti kulto pareigas pagrindinėse miesto bažnyčiose. Ir lyg į tremtį – populiariausią miesto žmogų – išsiuntė į atokią priemiesčio koplytėlę. Ko stebėtis, kad pas jį vis tiek plūdo minios žmonių. Juk jo parapija buvo ... visa Lietuva.

Pražūtinga aistra

Dabar reikėtų pakalbėti apie vieną kunigo pomėgį. Apie jo neslepiamą aistrą. Kolekcininko aistrą. Visa Lietuva apie tai sužinojo, kai 1996 m. kunigas išleido savo kolekcijos katalogą. Ir jį pristatė Kauno Rotušėje. Ten pat sakydamas kalbą kunigas R.Mikutavičius kalbėjo, kad savo kolekciją jis norėtų padovanoti savo miestui. Kauno miestui.

Kolekcininkas Vilius Kavaliauskas filmui pasakojo: „Jis buvo rimtas kolekcininkas. Nors rinkom visiškai skirtingus dalykus, negaliu jo neįvertinti. Jis rinko dailę, kurios kiti nesuprato. Arba negalėjo suprasti. Jis rinko italų, flamandų tapybą. XVI – XVII amžius. Daug kas net neįsivaizdavo, kad Lietuvoje galima tai rinkti. Aš manau, jis yra padaręs didžiulį kultūrinį žygdarbį, kadangi tų paveikslų Lietuvoje nebuvo. Jis juos atvežė į Lietuvą iš kitur.“

Jau sakėme, kunigo surinkta antikvarinių dailės kūrinių kolekcija, kurią vėliau ekspertai įvertins daugiau nei penkiais milijonais litų, iš kunigo buto Kaune, Laisvės alėjoje, dingo 1998 m. birželio 30 d. naktį. Visa Lietuva apie tai sužinojo po dviejų dienų. Kai apie tai buvo parašyta visuose laikraščiuose, pranešė radijas ir televizija. Kartu buvo pranešta, kad dingo ir pats kunigas. Nuo tos dienos, daugiau nei dvejus metus ir du mėnesius, kol Vilniaus apygardos teismas savo nuosprendžiu nepadėjo taško toje kraupioje istorijoje, ši tema buvo pagrindinė Lietuvoje.

Ko kunigas niekam nepasakojo?

Ričardas Mikutavičius
Ričardas Mikutavičius
© LNK

To, kas tame pačiame kunigo bute buvo įvykę beveik prieš pusmetį. Iš Kauno Vyriausiojo policijos komisariato budėtojo Babono tarnybinio pranešimo: „1998 m. sausio 17 d., 19.25 val. į Kauno VPK budėtojų dalį atėjo kunigas R.Mikutavičius. Jo rankos buvo surakintos antrankiais už nugaros, sumuštas veidas. Ant galvos – kaklo aukštyje – buvo priklijuota lipni juosta. Kadangi pas mus esančiais raktais antrankių atrakinti nesugebėjome, buvo pakviesti gaisrininkai. Jie specialiomis žirklėmis perkirpo antrankius ir išlaisvino kunigui rankas. Kunigas aiškino, kad apie 19 val. savo namo kieme, tarpuvartėje, buvo užpultas trijų chuliganų. Rašyti pareiškimą policijai ir kviesti medikus kunigas atsisakė.“

Po dviejų dienų tame pačiame policijos komisariate, kuris yra priešais kunigo buto langus, R. Mikutavičius papasakojo daugiau. Ir ką kita... 17 val., būnant namuose, į duris kažkas paskambino. Kunigas atidarė. Už jų stovėjo jaunas, simpatiškas, gražiai apsirengęs jaunuolis. Jis ištiesė vizitinę kortelę, sakydamas, kad nori kunigo paprašyti, kad tas pašventintų jo naują namą. Kunigas ištiesė ranką paimti kortelę. Tada jaunuolis smogė jam į veidą. Įstūmė į butą. Tada atbėgo dar du. Abu jauni.

Tada kunigui surakino rankas. Lipnia juosta užklijavo burną, paguldė tualete, surišo kojas. Ir uždarė duris. Visi trys jaunuoliai buvo be kaukių. Policijai kunigas, ir antrą kartą pasakodamas apie užpuolimą, sakė netiesą. Atseit, du buvę su kaukėmis ir jis negalėtų jų atpažinti. Surištas gulėdamas tualete, kunigas girdėjo, kaip jaunuoliai neršia stalčius ir kažko ieško.

Pasigirdo skambutis į duris. Skambino ilgai. Jaunuoliai sukluso. Kai į duris skambinęs žmogus nuėjo, vaikinai dingo iš buto. Po valandos iš surišimo išlaisvinęs kojas, kunigas Ričardas, laiptinėje sutiktos kaimynės padedamas, nuėjo į kitapus gatvės esantį Kauno VPK. Ir antrą kartą pasakodamas policininkams užpuolimo detales, kunigas kalbėjo nenoriai. Pasakojo, kad plėšikai iš stalčiaus paėmė apie penkis tūkstančius litų ir auksinę grandinėlę, kurią kunigas įvertino dešimčia tūkstančių.

Iš tikrųjų buvo kitaip

Beveik po pusantrų metų tardytojai nustatė, kad tada buvo pagrobta 1 600 litų vertės su šūvio pėdsakais auksinė grandinėlė, kunigui padovanota nušauto Kauno verslininko Sigito Čepo našlės ir nuimta nuo nužudytojo kaklo, 10 400 litų, keli laikrodžiai, 30 vienetų australiškų monetų. Iš viso, išnešta už 23 500 litų.

Dabar galima tik spėlioti, ar būtų buvę kitaip? Jeigu kunigas būtų atviriau ir daugiau papasakojęs policijai, jei būtų pasakęs, kad matė visus tris užpuolikus, kad būtų pasistengęs policininkams savo pasakojimu padėti sudaryti visų trijų plėšikų fotorobotus (pagal kunigo pasakojimą, tą kartą Kauno VPK buvo sudarytas vieno jaunuolio fotorobotas, kaip vėliau paaiškėjo, nepanašus nė į vieną tikrąjį to vakaro užpuoliką – aut. pastaba). Kodėl tai svarbu? Todėl, kad po pusės metų kunigą vėl apiplėšė ir nužudė tie patys jaunuoliai, vadovaujami to paties Vlado Belecko, kuris tada, žiemą, tyliai lindėjo gatvėje paliktame automobilyje. Policija turėjo visų trijų abu kartus kunigo apiplėšime dalyvavusių ir vėliau jį nužudžiusių jaunuolių fotografijas. Jie visi trys neseniai buvo grįžę iš įkalinimo vietų. Vienas netgi buvo ieškomas dėl vengimo atlikti bausmę. Jo nuotrauka turėjo būti išsiuntinėta visiems Lietuvos miestų policijos komisariatams.

Nesunku nuspėti, ką norėjo nutylėti tuo metu populiariausias Kauno žmogus? Juk jau buvo prasidėję jo ir Kauno arkivyskupijos kivirčai dėl tų pačių pinigų. Dėl žmonių bažnyčiai suaukotų pinigų tvarkymo.

Jį pražudė lova

Vytautas Motiejūnas
Vytautas Motiejūnas
© LNK

Artimas kunigo draugas V. Motiejūnas apibendrindamas filmui pasakojo, kad R. Mikutavičių pražudė du dalykai: lova ir pasitikėjimas. „Pasitikėjimas ta prasme, kad jis visais žmonėmis tikėjo. Tai retas individas. Jis tikėdavo viskuo, ką jam sakai. Visada. Ir tą vakarą jį Beleckas išviliojo eiti pažiūrėti lovos. O patogios antikvarinės lovos jis ieškojo visą gyvenimą. Bent trys iki tol jau buvo žiūrėtos. Ir tada, kai jis paskutinį kartą išėjo iš namų, jis išėjo pirkti lovos. Todėl, jeigu taip galima pasakyti, lova jį ir pražudė.“ Taip pasakojo kunigo draugas.

Kunigo šeimininkė Onutė Stakvilevičienė 1998 m. liepos 1 d. rytą Kauno VPK pranešė, kad kunigas dingęs, o jo butas apvogtas. Į įvykio vietą kitapus gatvės iš karto atbėgo net 11 policininkų. Tarp jų trys komisarai. Tą pačią dieną paskelbiama kunigo paieška ir iškeliama baudžiamoji byla dėl vagystės iš buto ir galimai neteisėto laisvės apribojimo. Jau kitą dieną šią bylą iš policijos perėmė Kauno apygardos prokuratūra. Jai vadovauti paskirtas jaunas prokuroras Paulius Jablonskas. Kad kunigas neeilinis žmogus mieste, liudija tai, kad pasitarti, ką reikėtų daryti, tąkart susirinko abiejų Kauno prokuratūrų ir valstybės saugumo departamento Kauno skyriaus vadovai. Nuo tos dienos jie rinkosi kasdien.

Kitą dieną apie kunigo apiplėšimą ir dingimą pradeda rašyti visi šalies laikraščiai. Tai yra pirmųjų puslapių tema. Kiekvienas laikraštis pavogtas vertybes įvertina vis kita suma. Didžiausioji – šeši milijonai JAV dolerių. Arba 24 000 000 litų tų metų kursu. Vieningai nutariama, kad tai – amžiaus vagystė. Vėliau, teisme ekspertai pagrobtąsias vertybes įvertino 5 087 585 litais.

Buvo sulaikyti neprabėgus savaitei

Liepos 5 d. į Kauno apygardos prokuratūrą ateina kaunietis kolekcininkas ir antikvarinėmis vertybėmis prekiaujančio salono „Mona Liza“ savininkas Vytautas Šimkus. Vyras tikina, norintis padėti prokurorams. Jis pamini dvi pavardes. Onos Daujotienės ir Vlado Belecko. V. Šimkaus nuomone, šie žmonės galėję apiplėšti kunigą arba bent jau yra prisidėję prie to. V. Šimkaus versija grindžiama tik jo nuojauta ir spėjimais.

DOSJĖ: Ona Daujotienė, gimusi 1940 m. Kaunietė. Lietuvė. IĮ „Onos Daujotienės firma“, prekiaujančios naftos produktais, savininkė. Išsiskyrusi. Įtariamoji yra užsiiminėjusi antikvarinių meno vertybių, įgytų nusikalstamu būdu, prekyba ir mainais.

Policija išsiaiškina, kad įtariamoji pažinojo kunigą R. Mikutavičių ir dingimo išvakarėse buvo su juo susitikusi. To užtenka. O. Daujotienė sulaikoma dešimčiai dienų.

Vladas Beleckas
Vladas Beleckas
© LNK

DOSJĖ: Vladas Beleckas, gimęs 1954 m. Kaunietis. Bedarbis. Išsiskyręs. Buvęs O.
Daujotienės sutuoktinis. Neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos ir, pagal operatyvinę informaciją, besislapstantis dėl skolų nuo asmenų, su kuriais anksčiau bendravo. Teistas. Taip pat žinomas kaip asmuo, užsiimantis nusikalstamu būdu įgytų antikvarinių meno vertybių prekyba ir mainais. Be to, pagal operatyvinius duomenis, anksčiau yra organizavęs ne vieną meno dirbinių vagystę. Turi ryšių su Kauno ir kitų miestų nusikalstamomis grupuotėmis.

V. Beleckas sulaikomas kitą dieną. Jų abiejų namuose atliekamos kratos. Jokių vertybių iš kunigo buto nerandama. V. Beleckas piktinasi, kad yra be reikalo įtarinėjamas. Tikina, nuo nieko nesislapstantis. Į jį apklausiančius prokurorus žiūri didelėmis, skvarbiomis akimis. Juos glumina žaibiška reakcija ir gebėjimu kalbėti tiesiog be galo, nesustojant.

Fenomenalus melagis

Gintaras Jasaitis
Gintaras Jasaitis
© LNK

Buvęs Kauno apygardos prokuratūros vadovas Gintaras Jasaitis šiandien V. Belecką apibūdina taip: „V. Beleckas yra fenomenalios atminties žmogus. Labai logiškai mąstantis, sugeba numatyti daugelį veiksmų ir ėjimų į priekį. Į tolimąjį priekį, kaip aš sakau. Jis nutuokia apie tam tikrus pareigūnų emocinius požiūrius į jį. Sugeba labai įtaigiai meluoti“.

Prokurorai pripažįsta, kad V. Beleckas – išskirtinis jų darbo praktikoje. O žinant tai, kad tuo metu nebuvo jokių įkalčių prieš jį ir tai truko ne dešimt dienų, o net pusę metų, kol suėmimas buvo pakeistas namų areštu <... >galima tik įsivaizduoti, kaip kaito prokurorų kėdės apklausų metu.

Tuo labiau, kad spauda apie kunigo dingimą (tada dar taip buvo vadinama – aut. pastaba) ir neatskleistą apiplėšimą tada rašė beveik kasdien.

Oficialus V. Belecko arešto motyvas buvo įtarimai neteisėtai įsigijus antikvarines meno vertybes. Tai patvirtinančių įrodymų nebuvo. V. Beleckas su jį tardančiais prokurorais, ypač jaunaisiais, elgėsi kaip gudrus katinas su pelėmis. G. Jasaitis filmui pasakojo: „Jis sugebėdavo net po keletą savaičių pareigūnus laikyti tokioj įdomioj pasakojimo įtampoj, įspūdžio sudarymo įtampoj, kad visi galvodavo, kaip patikrinti jo papasakotas versijas? O patikrinti nebuvo įmanoma, nes jisai taip sugebėdavo tam tikrus faktus asocijuoti. Tai labai labai sukta asmenybė. Jis gudrus. Protingas. Apsiskaitęs.“

V. Beleckas visą laiką kūrė vis naujas kunigo dingimo versijas. Prokurorams pasakojo apie slaptą, bet jam žinomą aukštųjų Katalikų Bažnyčios hierarchų planą – pagrobti kunigo R. Mikutavičiaus paveikslų kolekciją kaip visą laiką ir taip, kaip ir bet koks kunigo turtas, priklausiusią bažnyčiai. Pats kunigas, pagal šią išgalvotą versiją, laikomas uždarytas Kauno kunigų seminarijos požemiuose. Arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui net dvi valandas teko įtikinėti Kauno apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą neiti į seminarijos požemius, nes joks kunigas ten nėra kalinamas.

Klaidino ne tik V. Beleckas

Viskas buvo rimčiau negu dabar gali atrodyti. Prokurorus klaidino ne tik sulaikytasis. Panašias versijas, kaip neva rimtą operatyvinę informaciją, kasdieniuose pasitarimuose pateikdavo ir Kauno policija. Tai ir šiandien patvirtino G. Jasaitis: „Prokurorai buvo arba sąmoningai dezinformuojami, arba patys policijos pareigūnai pateikdavo nepatikrintą informaciją. Kokios tuo metu V. Belecko buvo sąsajos su policijos pareigūnais, sunku pasakyti. Bet, kad buvo tam tikras nepasitikėjimas policija, tai – faktas“.

Įsitikinus, kad iš policijos svarbi informacija apie bylos tyrimą nuteka spaudai ir, galbūt, įtariamojo bendrams, aptariant svarbesnę informaciją, nutarta atsiriboti nuo Kauno policijos. Prokurorai nuo tol tarsis tik su Valstybės saugumo departamento pareigūnais.

(Tęsinys - kitą savaitę).

Apie visa tai, tik išsamiau – ketvirtadienį, 20.00 val., per LNK „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ su Egidijumi Knispeliu.

LNK