1944-ųjų liepos 13-ąją, kaip skelbia vienas istorijos ekspertas per privatų radiją, „Raudonoji armija gražino Vilnių lietuviams“. Apsidrausdamas, kad jo mintys gali būti kiek ciniškos, tas tūlas specialistas iš Klaipėdos tikina: Vilnius prieš karą priklausė lenkams ir žydams, Raudonoji armija iš sostinės išvijo lenkų okupantus, o vokiečiai, išnaikinę arba išvežę sunaikinimui beveik visus žydus, apvalė miestą nuo jų, paskui patiems naciams teko kraustytis. Štai taip: atsirado geros sąlygos Vilniaus ir Klaipėdos „lituanizacijai“, už ką lietuviai turi būti dėkingi, o ne šaukti apie „sovietinę okupaciją“.
Šiam „mokslininkui“ antrina solidus dienraštis, skelbdamas Lietuvą vadavusių karo veteranų pasisakymus Antakalnio kapinėse, kur buvo paminėtos šios metinės. Anot garbaus amžiaus kalbėtojų, Vilniaus vadovai nedėkingi jiems ir 3-ojo Baltarusijos fronto vadui generolui Ivanui Černiachovskiui, kuris be jokio artilerijos šūvio išlaisvino sostinę iš vokiečių, taip išsaugodamas gražuolį senamiestį lietuviams. Kažkoks istorikas Darius Staliūnas kitame laikraštyje eina toliau: iki karo kalbėti apie lietuvių nuopelnus triuškinant kryžiuočius Žalgirio mūšyje buvo draudžiama, ir tik išsilaisvinus iš lenkų ir nacių „pabudo nacionalinių vertybių raiška“.
Štai kokie taurūs tie okupantai? Ir apskritai – ar galima juos vadinti okupantais, jau rusiškoje interneto svetainėje retoriškai vėl klausia Lietuvos žurnalistas Nikolajus Žukovas?
Vilnius nuo seno, kaip ir visa Lietuvos teritorija (arba visos baltų žemės), buvo įvairių agresorių „pereinamas kiemas“. Šį slenkstį trypė teutonai, keliskart vokiečiai, švedai, o dažniausiai slavai iš rytų ir vakarų.
Pirmasis plačiai žinomas Vilniaus išvadavimas įvyko dar 1661 m. Po švedų „tvano“ Rusijos bei Abiejų Tautų Respublikos karo audrose 1655 m. rugpjūtį į Vilnių įžengė Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė, kuriai miestas buvo paliktas plėšimui, grobimui, deginimui ir naikinimui. Istorijos šaltiniai teigia, kad buvo išžudyta apie 25 tūkst. gyventojų – beveik pusė tuometinių jos žmonių. Daugiausiai jų sunaikinta prie Žaliojo tilto ir Bernardinų bažnyčios. Vilniaus augimas ilgam buvo sustabdytas.
Po nesėkmingų derybų su maskvėnais 1660 m. vasarą padėtis kare jau buvo pasikeitusi, todėl liepą prie Vilniaus atžygiavusi vadinamoji Žemaitijos divizija, vadovaujama LDK stovyklininko etmono Mykolo Kazimiero Paco, be didesnio mūšio užėmė miestą, tačiau maskvėnai sugebėjo įsitvirtinti apsuptoje Aukštutinėje pilyje. Prasidėjo jos apgultis. Pilies šturmai nepavyko. Po K. Paco kariuomenės pasitraukimo Vilniaus pilies apgulčiai tęsti palikta 2-3 tūkst. karių. 1661 m. pradžioje surengti bandymai išvaduoti pilį taip pat buvo nesėkmingi. Išvadavimas užtruko net pusantrų metų.
Vilniaus pilių susigrąžinimas tapo valstybės garbės reikalu, stengtasi tai pasiekti kaip galima greičiau. To paties pageidavo ir Vilniaus gyventojai, kuriems karo veiksmai miesto ribose labai trukdė gyventi normalų gyvenimą. 1661 m. rudenį apgultieji maskvėnai, nors jų buvo likę vos per 70, vis dar priešinosi ir turėjo atsargų, bet ėmė aiškėti, jog pilies išvadavimas tik laiko klausimas. Pilies gynybai vadovavo maskvėnų vaivada kunigaikštis Danila Mišeckis, kurio išsekintas būrys pradėjo derybas su lietuvių karine vadovybe. Jo siūlomos sąlygos netenkino puolančiųjų, be to, maskvėnai gavo žinią apie planuojamą galutinio šturmo rengimą, ir D. Mišeckis įsakė sunešti po jo kambariu 10 statinaičių parako – ketino susisprogdinti su likusiais gynėjais ir besiveržiančiais priešais. Nenorėdami tokios beprasmiškos mirties, likę rusų gynėjai surišo savo vaivadą ir 1661 m. gruodžio 3-ąją pasidavė.
Vilniaus pilies išvadavimas pažadino lietuvių tautinę savigarbą, o miestas XIX a. pradžioje gyventojų skaičiumi išaugo iki 20 tūkst. ir tapo vienu didžiausių Šiaurės Europoje.
XX a. Vilnius ėjo iš rankų į rankas. I pasaulinio karo metu Lietuvos sostinę buvo okupavusi vokiečių kariuomenė. Vilnių ji užėmė 1915 m. rugsėjo 19 d. Vokiečių karinės vadovybės įsakymu buvo griežtai reglamentuotas visas krašto vidaus gyvenimas – įvyko visuotinis gyventojų surašymas, įvesti pasai, prasidėjo masinės maisto, pašarų, gyvulių ir transporto rekvizicijos. Buvo uždrausta bet kokia politinė veikla – įvairiais potvarkiais suspenduota visuomeninių, kultūrinių draugijų veikla, dienraščių leidyba, mokyklų steigimas. Tai sukėlė visuotinę suirutę krašte, prasidėjo badas.
Vokietijos vyriausybei leidus, 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vyko Vilniaus konferencija, kurios delegatai išsirinko vykdomąjį organą – Lietuvos Tarybą iš 20 asmenų, kurie netrukus parengė Nepriklausomybės deklaraciją, paskelbtą 1918 m. vasario 16-ąją. Vokiečiai net nenorėjo girdėti apie nepriklausomybę, nes įtarė, kad tokia Lietuva greitai pereis Rusijos įtakon. Tačiau revoliucija Rusijoje ir vokiečių pralaimėjimas kare sukūrė sąlygas bent trumpam paskelbti nepriklausomybę, atkurti Lietuvos valstybę su jos sostine Vilniumi. Tačiau jau 1918 m. gruodį Vilnių užėmė Raudonoji armija, kuri po pusmečio buvo išstumta, o į jos vietą atkeliavo lenkai. Pagal 1920 07 12 Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį Vilnius ir kitos rytinės žemės atiteko Lietuvai, taigi Vilnius dar kartą grįžo Lietuvai. Ir vėl neilgam: jau spalio 9-ąją J.Zeligowskio pulkai 19-kai metų okupuoja Vilnių, Vilniaus kraštą ir visas rytines Lietuvos žemes.
Prasidėjus II pasauliniam karui 1939 m. rugsėjo 19 d. Raudonoji armija vėl užima Vilnių, išvydama lenkus ir kilniaširdiškai dovanodama Lietuvai jos sostinę. Bet ta dovana buvo veidmainiška: J.Stalinas ir A.Hitleris beveik prieš mėnesį jau buvo susitarę pasidalinti visą Rytų Europą. Ir iš tikrųjų, 1940-ųjų vasarą pateikusi ultimatumą ir pamiršusi kilnų poelgį SSRS okupuoja Lietuvą ir Vilnių. Pirmąją sovietinę okupaciją nutraukė vokiečių žygis į Rytus, ir 1941-ųjų birželio gale Vilnius atsidūrė kito užkariautojo rankose.
Kiek daugiau kaip trejus metus Vilniuje siautėjo naciai, kurie ne be lietuvių talkininkų pagalbos žudė, trėmė, siuntė į koncentracijos stovyklas, naikino ir persekiojo aktyviausius savo priešininkus, ypač žydus. Ostlando sudėtyje vokiečiai sudarė Vilniaus miesto apygardą. Bet artėjo dar vienas Vilniaus išvadavimas: 1944 m. liepos 13 d. generolo I.Černiachovskio vadovaujamas III Baltarusijos frontas išvijo vokiečius iš Vilniaus. Vilnius tapo Lietuvos SSR, bet ne Lietuvos sostine.
Prieš tai, liepos 2-ąją, pagal signalą iš Londono Vilniaus ir Naugarduko apylinkėse buvo pradėta operacija „Buža“ (liet. „Audra“), kurią liepos 7-ąją Armija Krajova papildė savo planu, pavadintu „Ostra brama“ („Aušros vartai“). 4000 lenkų kareivių, užbėgdami už akių Raudonajai armijai, tikėjosi pirmieji išvysiantys vokiečių kariuomenę ir imsiantys kontroliuoti Lietuvos sostinę. Tačiau jų pajėgos vienos buvo silpnos, ir tik Raudonosios armijos sudėtyje joms pavyko kartu užimti miestą. SSRS „atsidėkojo“ greitai: okupacinė sovietinė vadovybė įsakė NKVD suimti lenkų karininkus, juos internuoti ir išvežti į Kalugos, Riazanės apylinkes miško kirsti. Dalis lenkų slėpėsi miškuose, kiti gi grįžo į išvaduotą Lenkiją, treti liko Vilniaus krašte ir ėmė tarnauti sovietams.
Taigi, sovietinė kariuomenė dar kartą išvadavo ir užėmė Vilnių. Prasidėjo Lietuvos SSR sostinės valymas tiesiogine – nuo griuvėsių – ir perkeltine prasme (buvo suimami ir tremiami tautos aktyvistai, inteligentai, mokslininkai, kiti su naciais įtariami bendradarbiavę asmenys). Prasidėjo kitaminčių persekiojimas, ir J.Stalino statytinis Lietuvoje A.Sniečkus su savo komanda uoliai vykdė visus L.Berijos pavedimus.
Šita marga Vilniaus okupacijų ir išvadavimų paletė rodo tik viena: lietuviai niekada nebuvo vieni savo sostinės išlaisvintojai. Jie visada turėjo pagalbininkų, kurie dažnai gviešėsi į jiems nepriklausančias teritorijas. Bet svarbiausia kitkas: manipuliacijos išvadavimo tema yra taip artimos vienai ar kitai ideologijai, jos vaidina visuomenės skaldymo ir supriešinimo vaidmenį. Atsiimti atimtą okupuotą žemę ar daiktą toli gražu nereiškia jį išlaisvinti. Kažin ar kas gali neigiamai vertinti mūsų karių, žygiavusių 16-osios lietuviškosios divizijos gretose, drąsą, iškentėtus sunkumus ir norą likti gyviems. Tačiau jie ir dalis visuomenės tapo sovietinės ideologijos žaisliuku, kurį nepavargstama vartalioti net ir šiandien, laisvoje Lietuvoje – praėjus daugeliui dešimtmečių nuo lemtingų ir prieštaringų mūsų valstybei laikų.
