Ypač sunku suprasti socialdemokratus, kurie prieštarauja patys sau. Jiems abejonių pradėjo kelti krepšelio metodas, kurį Vyriausybė siūlo taikyti ikimokyklinio bei neformalaus ugdymo įstaigose, nors savo valdymo laikotarpiu patys ryžtingai gynė tokią švietimo įstaigų finansavimo sistemą ir net buvo mokinio krepšelio iniciatoriai.
Beje, ir Seimo patvirtintoje 2003-2012 metų ilgalaikėje švietimo strategijoje įsipareigojama plėsti šio principo taikymo mastą švietime. Gerbiamų socialdemokratų užmaršumą ar tiesiog norą iš principo nepritarti viskam, ką gero pasiūlo Vyriausybė, dar būtų galima nuleisti negirdom, jei jie neskleistų neteisingos informacijos ir neklaidintų žmonių.
Krepšelio nauda
Krepšelis – vienas iš pažangių metodų, užtikrinančių lygias galimybes visiems ir suteikiantis didesnę pasirinkimo laisvę. Pagal šį principą – pinigai į ugdymo įstaigą ateina paskui vaiką. Švietimo institucijos turėtų pasitempti, nes valstybės finansavimas tiesiogiai priklausytų nuo vaikų skaičiaus. Nenuostabu, kad tokia reforma abejoja kai kurios dabar veikiančios įstaigos – dalinis valstybės finansavimas skatins naujų įstaigų kūrimąsi, taigi ir jų konkurenciją, o savivaldybės, baimindamosios prarasti nemenką kąsnio dalį, daugiau rūpinasi savo kailiu, o ne šeimų gerove, nors, kita vertus, jos puikiai supranta, kad šio principo diegimas – tai valstybės parama įgyvendinant savarankiškąją neformalaus ugdymo prievolę.
Krepšelis, be abejonės, skatintų naujų švietimo ir ugdymo įstaigų kūrimąsi, o atsiradusi konkurencija skatintų ieškoti naujovių, teikti kokybiškesnes ir pigesnes paslaugas. Šiuo atveju laimėtų tėvai, nes galėtų, neribojami finansinių galimybių, laisvai rinktis, į kokį darželį ar būrelį – privatų ar valdišką – leisti savo vaiką. Šiuo metu juntamas didelis ikimokyklinių ugdymo įstaigų stygius. Tėvai laukia net po kelerius metus, kad jų atžala patektų į norimą vietą. Krepšelis – vienintelis efektyvus būdas susidoroti su šia problema.
Ne paslaptis ir tai, kad šiuo metu tėvams už ugdymą tenka mokėti du kartus – vieną kartą mokant mokesčius, antrą kartą – ugdymo įstaigos rinkliavas. Šis principas nėra teisingas. Pritaikius krepšelio finansavimo metodą, kai vaikų ugdymo kaštus apmoka Vyriausybė, to būtų išvengta.
Reforma padidins ugdymo įstaigų prieinamumą nepasiturinčioms šeimoms
„Pinigai paskui vaiką“ – teisingumu grįstas metodas, kuris garantuoja vienodas sąlygas ir lygias galimybes visiems. Krepšelio taikymu siekiama švietimo sistemą padaryti vienodai prieinamą vaikams iš visų socialinių sluoksnių šeimų. Šis metodas labai padidina šeimų, gaunančių mažas pajamas, vaikų ugdymo kokybę. Vaikams iš nepasiturinčių šeimų atsiranda galimybė patekti į nepriklausomas ar privačias ugdymo įstaigas ir atitinkamai gauti geresnės kokybės išsilavinimą.
Apskritai svarstytina teisinė nuostata, kad visos šeimos, auginančios vaikus, turėtų teisę į ugdymo krepšelį, net ir tuo atveju, kai vaikas bus auginamas šeimoje ar juo rūpinsis auklė. Beje, Seimas, svarstydamas pavasario sesijos pabaigoje paramos šeimai įstatymus, įpareigojo Vyriausybę iki rudens parengti ikimokyklinio ugdymo paslaugų plėtros programą, joje galėtų būti įteisintos įvairios galimybės.
Krepšelio principas taikomas pažangiose ES valstybėse
Nežinau, kokiais literatūros šaltiniais remiasi gerb. Algirdas Butkevičius, bet būtų įdomu sužinoti, nes, socialdemokratų lyderio nuomone, Švedija, Danija, Olandija, Norvegija nėra pažangios valstybės. Anot socialdemokrato, krepšelis atgyvenęs metodas, kurį taiko tik skurdžios šalys. Kiekviena iš minėtų valstybių sėkmingai, kaip pagrindą švietimo įstaigų finansavimui, taiko metodą „pinigai paskui vaiką“.
Be abejo, metodo kai kurie elementai skiriasi, tačiau principas išlieka tas pats. Bet daug kur derinamas tam tikro masto valstybės finansavimas su steigėjo parama ir tėvų įnašais. Lietuvoje iki šiol tuo rūpinasi iš esmės tik steigėjas, t.y. dažniausiai savivaldybės. Naujo principo diegimas užtikrintų valstybės paramą.
Europos Sąjungoje yra tik viena šalis, kurioje tėvai gali pasirinkti bet kurią švietimo įstaigą – tai Olandija. Danijoje švietimo įstaigos pasirinkimas yra ribojamas, bet ši šalis yra puikus pavyzdys, kaip gali būti derinamas lėšų vienam vaikui apskaičiavimas ir centralizuotas lėšų skyrimas bei tėvų teisė rinktis norimą švietimo įstaigą.
Švedijoje vaikai į ugdymo įstaigą taip pat patenka krepšelio principu, tačiau ši šalis turi išskirtinį požymį – vaikai į visas švietimo įstaigas priimami pagal tai, kas pirmas užsirašo. Tai reiškia, kad mokykla negali atsirinkti patikusių moksleivių, bet turi priimti visus pagal pareiškimo padavimo datą. Privačioms įstaigoms taip pat neleidžiama rinkti papildomų mokesčių iš tėvų, t.y. privačiame sektoriuje vaiko ugdymas finansuojamas taip pat, kaip ir valstybiniame.
Diskusijos – būdas ieškoti tobulesnių sprendimų, kurie atitiktų mūsų žmonių lūkesčius ir poreikius.
Akivaizdu, kad visuomenės netenkina esama švietimo įvairovė, o atskirais atvejais ir prieinamumas, tad bijoti pokyčių tikrai nereikėtų, juolab, kad švietimo įstaigų finansavimui naudodama „krepšelio“ metodą valstybė daugiau globoja vartotojus, t.y. tėvus ir vaikus, nei švietimo teikėjus ir ugdymo įstaigų steigėjus.
