aA
Dievai žino. Kai prieš gerą dešimtį metų geras draugas laimėjo žaliąją kortelę ir išsiruošė visam laikui į Jungtines Valstijas, sukiojau pirštą prie smilkinio ir raginau atsikvošėti. Taip, jau tada dešimtys tūkstančių lietuvių legaliai, bet kur kas dažniau – ne, plūdo ieškoti geresnio gyvenimo į Airiją, Angliją, Ispaniją ir JAV. Daugiausia – bedarbiai, bemoksliai ir be savo būsto, veikiau iš skurdesnės provincijos nei iš prakutimo ženklų jau sulaukiančios sostinės.
Audrius Matonis
Audrius Matonis
© A.Solomino nuotr.

Mano draugas buvo išsilavinęs, turėjo nedidelę firmelę, gražią šeimą, butą Vilniaus centre ir „Mersedesą“. Tegul ir nenaują, bet tuo metu išsimokėtinai naujus automobilius Lietuvoje pirko retas.
Kai po kelerių metų draugas parskrido į Lietuvą gydytis sulaužytos kojos, nes sunkiai kabinantis už naujo gyvenimo emigracijoje nebuvo pinigų gydytis Čikagoje, pirštą prie smilkinio sukiojau jau ne aš vienas. Nesileisdamas į ilgas polemikas, draugas tvirtai drūtai paaiškino, kodėl vėl atsistojęs ant kojų pakels sparnus atgal į JAV: „Kai aš išeisiu į pensiją, nusipirksiu „Harley Davidson“ ir birbsiu per Europą.“

„Žmogau, – sakė jam kompanija Lietuvoje likusių ir nė nemąsčiusių apie emigraciją draugų, – velniam tau laukti pensijos – pirk „Harley“ išsimokėtinai dabar ir drožk per Europą vasaros sulaukęs.“ Lietuva tuo metu sparčiai kilo įkalnėn su išperkamąja nuoma įsigyjamais automobiliais ir paskoliniais butais, vėrėsi ES ir NATO durys, darbuotojai kas pusmetį reikalavo pakelti atlyginimą, grasindami išeiti kitur, ir darbdaviai jį kėlė, nes darbo buvo ant kiekvienos kampo. Naujasis rojus buvo čia, o ne už Atlanto.

Iš šio laivo bėga jau ir pensininkai – net karo nereikia.
Audrius Matonis

Jis vis dėlto išdrožė atgal į Ameriką, kai tik leido gipsą nusiimti. O mes, pasilikę čia, būdami jau dešimčia metų vyresni, svarstome, ar išvis sulauksime vis tolstančios pensijos. Kad ji bus be „Harley Davidson“, aišku jau dabar.

Geresnio gyvenimo paieškos svetur tradiciškai vilioja jaunesnius – mažiau pririštus prie namų, mažiau inertiškus, nespėjusius įmerkti uodegos į paskolas, atviresnius iššūkiams, didesnius kosmopolitus ir nutrūktgalvius nei sėslesni, santūresni, įsipareigojimų bankams, darbdaviams, karštantiems tėvams susaistyti bei prakutę vyresnieji. Į DP (angl. „displaced persons“) stovyklas Vokietijoje, o iš ten – į amerikas, anglijas, australijas ir argentinas vyresnius, išsilavinusius ir ką tik buvusius turtingesnius lietuvius Antrajam pasauliniam baigiantis iš Lietuvos suvarė ne išskaičiavimas ar nutrūktgalviškumas, o force majeure gyvybei pavojingu sovietų okupanto pavidalu.

Anądien sutiktas pensinio amžiaus laiptinės kaimynas dalijosi planais išvažiuot į Portugaliją. Visam laikui. Iš santaupų nusipirkti namelį ant vandenyno kranto kur nors toliau nuo brangesnių kurortų, išnuomoti butą Vilniuje, o už tuos pinigus gyventi – valgyti žuvį, gerti vakarais vyną ir varinėti tingius pokalbius su draugais, kurie iš Lietuvos pabėgo ten dar prieš metus.

Kaimyno ir jo žmonos, visą gyvenimą dirbusių gydytojais, iš Lietuvos nevaro force majeure. Jie nebenori matyti amžinai rūgščių krizės skelbėjų fizionomijų, o jų gyvenimiška ir profesinė patirtis absurdų serijai priskiria argumentus, kodėl jie turėtų taikstytis su pensijų atėmimu, jei dar gali ir nori dirbti.

Kitaip tariant, iš šio laivo bėga jau ir pensininkai – net karo nereikia. Apie jaunuomenės motyvus kalbėti net banalu – viskas prikišamai aišku ir daug kartų pasakyta.

Liūdna, kad išvažiuoti ir nebegrįžti nori tie, kurie jau buvo šio to pasiekę ir toliau siekė, bet gavo per galvą ne tik nuo krizės, bet ir nuo bandymų ją suvaldyti. Arba už tai, kad jų kuriamos valstybės vizija turėjo įžūlumo prasilenkti su valdančios partijos vizija.

Valdžia apsieitų ir be rinkėjų, jei jie kritiški jos atžvilgiu – geriau tegul balsuoja kojomis lauk iš Lietuvos nei prie balsadėžių prieš politiką, vejančią juos iš Tėvynės. Ir nereikia plepalų apie krizę – krizė smogė ir Estijai, bet iš jos pernai pabėgo maždaug 4,6 tūkst. gyventojų (vos 200 žmonių daugiau nei 2008-aisiais), o iš Lietuvos – 34 tūkst. (pusantro karto daugiau nei 2008-aisiais).
Išvažiuoti nėra lengva. Ir geriausios kloties tiems, kurie Jungtinėje Karalystėje ne galvas saviškiams pjauna, o skaičiuoja pinigus Londono Sityje ar taiso automobilius bei glaisto sienas rengdami dažyti Mančesteryje ir Bradforde.

Bet pasilikti irgi nėra lengva. Vardan ko? Kad neprarastum teisės piktintis netvarka Lietuvoje, nes daryti tai emigracijoje yra tas pats, kas dergti valdžią ignoravus jos rinkimus? Ar tam, kad čia galutinai neįsiviešpatautų tie, kurie sudės į kabutes ne tik valstybininkus, bet ir visą valstybę? Nes atstovėjus Baltijos kelyje, prie televizijos bokšto, ištvėrus blokadą, bankų griūtis, pasiekus narystės NATO ir ES per skaudu viską mesti ir palikti rankose vien tų, kurie kažkur saugiai pratūnojo skausmingų lūžių ir dramatiškų pasirinkimų laikais.

Svarūs motyvai. Bet Dievas žino, ar jų užtektų, jei kas pašnabždėtų, kur sočiame užjūryje dabar reikia tokių nebe pirmos jaunystės idėjinių atvykėlių – be mūrininko ar automobilių mechaniko profesijos.

Autorius yra Lietuvos televizijos naujienų tarnybos direktorius.

„IQ. The Economist partneris Lietuvoje“