Seimui pritarus laikinosios Seimo komisijos išvadoms, sudarytos sąlygos pradėti apkaltos procesą šalies vadovui R.Paksui. Kas yra apkalta?
– Tai parlamentinė procedūra, kurią vykdo Seimas. Kad būtų pradėtas šis procesas, turi būti bent vienas iš trijų apkaltos pagrindų: asmuo turi būti arba padaręs šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, arba sulaužęs priesaiką. Apkalta taip pat gali būti pradėta paaiškėjus, jog asmuo padarė nusikaltimą. Iniciatyvą prezidento apkaltai pareikšti gali viena ketvirtoji Seimo narių, o sprendimui asmenį pašalinti iš užimamų pareigų turi pritarti mažiausiai trys penktadaliai visų parlamentarų. Tačiau dar prieš tai visas Apkaltos procesas turi įveikti tam tikras stadijas: parengiamąją, tardymo, ginčų, asmens, kuriam taikoma apkalta, baigiamojo žodžio ir balsavimo dėl pateiktų kaltinimų.
Kokia turėtų būti šio proceso eiga?
– Kaip jau minėjau, viena ketvirtoji Seimo narių turėtų kreiptis į parlamentą su prašymu pradėti apkaltos procesą. Jei Seimas pritartų tokiai parlamentarų iniciatyvai, tuomet būtų sudaryta Specialioji tyrimo komisija, kuri tikrintų pateiktų kaltinimų pagrįstumą ir rimtumą, o taip pat rengtų išvadą dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą. Minėta komisija sudaroma ne tik iš parlamentarų, inicijavusių apkaltos procesą, bet ir profesionalių teisininkų, dirbančių teisme ar prokuratūroje. Be to, Specialiojoje tyrimo komisijoje teisininkai turėtų sudaryti nuo trečdalio iki pusės komisijos narių, o pati komisija paprastai yra ne didesnė kaip 12 narių. Jei Specialioji tyrimo komisija nutartų, kad yra pagrindas pradėti, šią išvadą turėtų patvirtinti Seimas. Po to formuojami konkretūs kaltinimai, skiriama iki 7 kaltintojų parlamentarų, Apkaltos procesas persikeltų į Seimo posėdžių salę, kur vyksta teisminiai ginčai ir tardymas. Apkaltos proceso pabaigoje parlamentarai balsuoja ir, jei už kurį nors vieną kaltinimą pasisako ne mažiau kaip trys penktosios Seimo narių, asmuo praranda turėtas pareigas.
– Prezidento šalininkai ir oponentai ginčijasi,ar apkalta yra labiau teisinis, ar politinis procesas. Taigi kas tai?
– Prisiminkime Seimo nario Audriaus Butkevičiaus apkaltos istoriją – Seimas faktiškai nesutiko su teismo sprendimu. Tuomet teismas pripažino A.Butkevičių padarius nusikaltimą, jo atžvilgiu buvo priimtas nuosprendis, tačiau apkaltos proceso metu šis parlamentaras neprarado Seimo nario mandato. Vadinasi, galutinį sprendimą priima politikai, nors jį ir įtakoja teisiniai procesai.
Kiek laiko gali užtrukti apkaltos procesas?
Nuo kelių mėnesių iki pusės metų , o gal ir dar ilgiau.
Ar parlamentarai gali kokiu nors būdu jį pagreitinti?
Nebent dirbtų taip, kaip dirba Konstitucinis Teismas – po 10 valandų per dieną..Taip pat daug kas priklausys ir nuo Seimo narių siūlymo, kaip jis bus suformuotas. Vėliau – kaip greitai pavyks suburti Specialiąją tyrimo komisiją, kaip efektyviai ji dirbs. Šiaip jokių maksimalių ar minimalių terminų nei Konstitucijoje, nei Seimo statute nenumatyta.
Didžiosios parlamentinės partijos ragina prezidentą atsistatydinti ir taip išgelbėti šalį nuo nemalonaus proceso. Tačiau R.Paksas pareiškė, kad trauktis neketina. Ką Jūs patartumėte daryti, kad išvengtumėm apkaltos?
–Apkaltos procesas tikrai nepadeda valstybės autoriteto stiprinimui. Sunkiai įsivaizduoju, kaip prezidentas, turintis Konstitucijos suteiktus įgaliojimus, galės toliau dirbti, kai tuo pačiu metu jo atžvilgiu vyks apkalta. Lietuvoje turime bėdą, kai politikai neretai susitapatina su užimamomis pareigomis ir vienų ar kitų pareigų praradimą vertina kaip savo asmeninį pralaimėjimą. Taip neturėtų būti. Pareigos nustatomos tam tikram laikui ar kadencijai ir yra betarpiškai siejamos su įgaliojimais. Žmogus gali veikti tik šių įgaliojimų ribose. Prezidento postas įpareigoja atstovauti ne kokiai nors partijai ar asmenų grupei –jis atstovauja visai valstybei.
Kai kurie politikos ekspertai mano, kad po prezidento R.Pakso atsistatydinimo jo politinėje karjeroje būtų padėtas taškas. Todėl R.Paksas prieš pasitraukdamas turi užsitikrinti bent kokią ateitį. Jei prezidentas atsistatydintų, ar privilegijos jam išliktų?
– Ankščiau prezidento privilegijos buvo siejamos su jo išėjimu iš valstybės tarnybos, tačiau šiemet, pakeitus Prezidento įstatymą, privilegijos siejamos su kadencija. Pagal Konstituciją, kadencija trunka penkerius metus. Todėl abejočiau, ar Rolando Pakso atsistatydinimo atveju jam išliktų prezidentui priklausančios privilegijos. Vis dėlto manau, kad prisirišti prie kadencijos taip pat nekorektiška, nes gyvenime būna įvairių situacijų. Dabar yra vienokia situacija, tačiau ateityje gali būti ir taip, kad prezidentas turės pasitraukti dėl ypatingų šeimyninių aplinkybių ar sutrikus jo sveikatai. Galvoju, jog socialinės garantijos prezidentui neturi būti automatiškai siejamos su jo kadencija.
Premjeras A.Brazauskas žiniasklaidai yra sakęs, kad prezidentas būtų išvengęs visų dabartinių problemų, jei būtų perskaitęs Konstituciją. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?
– Vertinti šios premjero frazės nenorėčiau. Tačiau „prezidentinis skandalas“ parodė, kad aukščiausiems valstybės pareigūnams taip pat reikia paisyti Konstitucijos ir įstatymų. Jei reikalaujame, kad visi žmonės laikytųsi įstatymų, tai tie „visi“ turi prasidėti nuo aukščiausių valstybės pareigūnų.
Kaip komentuotumėte tai, jog 13-tais atkurtos Nepriklausomybės metais šalis sulaukė prezidento apkaltos? Ar tai nerodo, kad Lietuvoje ne viskas gerai su demokratija ar pilietine visuomene?
– Ne, tai nėra demokratijos krizė, o rinkimų įstatymų kontrolės netobulumo pasekmė. Netobuli yra rinkimų finansavimą reglamentuojantys įstatymai. Galėtume manyti, kad dabartinės krizės šaknys glūdi ir praėjusioje prezidento rinkimų kampanijoje. Rėmėjai bei jų milijoninės sumos įvėlė aukščiausius valstybės pareigūnus į įvairius finansinius įsipareigojimus, o nuo to kenčia visa valstybė.
-Tarkime, prezidentas R.Paksas atsistatydina, paskelbiami nauji prezidento rinkimai. Koks, jūsų manymu, turėtų būti naujas šalies vadovas?
– Patys rinkėjai turi būti atidesni. Gerai būtų, jei prieš rinkimus ne tik šalies vadovai, bet ir kiti piliečiai pasiskaitytų Konstituciją. Tuomet jie žinotų, ką iš tikrųjų gali prezidentas. Praėjusi prezidento rinkimų kampanija buvo panaši į Seimo rinkimus, kuomet buvo žadama absoliučiai viskas ir visose srityse. Be to, labai daug kas priklauso ir nuo politinės šalies kultūros. Politikai neturėtų naudotis kai kurių rinkėjų teisiniu neišprusimu ir nemaitinti žmonių nerealiais pažadais.
Kalbėjosi Mantas Martišius
Prezidentinių apkaltų istorija
1974 m. rugpjūtį JAV prezidentas Ričardas Niksonas atsistatydino, siekdamas išvengti apkaltos dėl to, kad nuslėpė įsilaužimą į Demokratų partijos biurą Votergeito viešbutyje.
1992 m. gruodį kyšininkavimo skandalo krečiamas Brazilijos prezidentas Fernandas Koloris atsistatydino po kelių minučių, kai šalies Senatas pradėjo balsavimą dėl apkaltos.
1998 m. gruodį JAV Atstovų Rūmai pradėjo apkaltos procesą prieš šalies prezidentą Bilą Klintoną. Tai buvo antras kartas Amerikos istorijoje, kai buvo sprendžiama, ar būtina atleisti prezidentą. B. Klintonas teismą ištvėrė.
1999 m. kovą Paragvajaus Kongresas pradėjo apkaltą prieš šalies prezidentą Raulį Kubą, kuris buvo kaltinamas sukilimo rengėjo iš kalėjimo paleidimu bei prisidėjęs prie viceprezidento Luiso Marijos Arganos nužudymo. Prezidentas atsistatydino apkaltai dar neprasidėjus.
1999 m. gegužę Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas išvengė apkaltos dėl penkių kaltinimų blogu vadovavimu tik todėl, kad jo politiniai oponentai nesugebėjo surinkti pakankamai balsų.
2001 m. rugpjūčio mėnesį buvusiam Filipinų prezidentui Džozefui Estradai grėsė apkalta, tačiau teismas buvo atidėtas neribotam laikui, nes atsistatydino visi kaltintojai. Prezidentas buvo nuverstas dėl kaltinimų korupcija.
2003 m. vasarį Paragvajaus Senatas balsavo dėl prezidento Luiso Gonsaleso Mačio atleidimo, tačiau ypač nepopuliarus šalies vadovas buvo pripažintas nekaltu.
