Už lango visiškai sutemo, nors buvo vidurdienis. Kilo audra. Gūsiais pučiantis vėjas lenkė prie žemės medžius, laužė šakas, kėlė ir vartė žemės grumstus. Dangų peskrodė žaibas, beveik tuo pat metu nugriaudėjo griaustinis ir ant Telšių prapliupo vandens šuorai. Už lango, be liūties srovių, beveik nieko nebuvo matyti, nesimatė nieko, kas vyko lauke.
Elena neramiai žvelgė į sūnaus veidą - berniukas ramiai miegojo...
Maždaug po dviejų valandų audra aprimo, debesys išsisklaidė ir netikėtai nušvito saulė. „Tai geras ženklas, Rolandai," - tyliai tarė Elena ir švelniai pabučiavo sūnų. Naujagimio veide nušvito šypsena...
Feliksui Paksui pasirodė, jog visą savo ankstesnį gyvenimą jis laukė šios dienos - 1956 metų birželio 10-tos dienos, kai l gimė jo sūnus Rolandas. (…)
Kartą Feliksas parnešė namo Šapokos „Lietuvos istoriją", trumpam paėmęs ją iš pažįstamų. Skaitydamas ją, Rolandas giliai susimąstydavo, svarstė. Jis ėmė klausinėti tėvų apie jų vaikystę ir jaunystę, apie jų tėvus, apie įvykius iki jų pažinties. Feliksas ir Elena pasakojo apie praeitį nenoriai ir glaustai. Rolandas suprato tik vieną: jo tėvai puoselėjo begalinę meilę gimtajam kraštui, nuoskaudą dėl jos likimo ir svajonę, kuri atrodė jiems beveik neįgyvendinama, - svajonę apie Lietuvos nepriklausomybę.
Dešimties metų berniukui pirmą kartą kilo klausimas: „Kodėl žmonės negali gyventi taip, kaip svajoja, kodėl negali lakytis savo tradicijų, negali mokytis savo istorijos, negali laisvai kalbėti ir rašyti gimtąja kalba? Nejaugi ne visi žmonės turi teisę būti laimingi? Nuo ko priklauso visos tautos laimė?"
Į šiuos klausimus dešimtmetis Rolandas kol kas negalėjo atsakyti. Ir niekas negalėjo.
Rolandą stebino tai, kad jo tėvai, išgyvenę tokius sunkius laikotarpius niekada nesiskundė, neliūdėjo. Gyvenimas nepavertė jų šiurkščiais žmonėmis, jų širdyse nebuvo pykčio, keršto troškimo ar pavydo. Rolandas visada matė juos linksmus, besidžiaugiančius gyvenimu. Liaudies dainos, šokiai, muzika, juokai - visa tai supo jį nuo pat vaikystės. Jis mylėjo tėvus, draugus, gamtą, gimtąją žemę. Šypsena beveik nuolat būdavo jo veide. Feliksas ir Elena džiaugėsi tuo, kad jų sūnus auga geras, trokštantis žinių, sveikas ir stiprus. (…)
Namas, kuriame jie gyveno buvo miesto pakrašty ir iš savo kambario balkono antrame aukšte Rolandas matė didelę pievą, lauko gėles, upokšnį, tekėjusį griovelio dugnu, toliau nuožulnią, apvalią kalvą, o už kalvos - aerodromą. Tiksliau, pačio aerodromo jis nematė, o tik kylančius ir danguje skriejančius sklandytuvus. Būdamas dar visai mažas, jis ilgai stebėdavo sklandytuvo skrydį ir svajojo, jog kada nors užaugęs, jis irgi skris į dangų...
Paaugęs Rolandas pradėjo skaityti knygas apie aviaciją, lakūnus, aviacinio modeliavimo žurnalus, sužinojo viską, ką galėjo sužinoti apie įžymųjį Dariaus ir Girėno, 1933 metais skridusių iš Niujorko į Kauną, skrydį, pasibaigusį tragiška lakūnų mirtimi netoli galutinio skrydžio tikslo... Rolandas norėjo išmokti viską kas susiję su aviacija. Visas jo kambarys ir svetainė buvo apstatyti lėktuvų ir sklandytuvų modeliais, kuriuos jis pastoviai rinko.(…)
…1974 metais Rolandas paliko tėvų namus ir išvyko į Vilnių.
(…) Kas gi vis dėlto traukė žmones prie Rolando? Kodėl jis visur ir visada tapdavo kompanijos centru? Žmogiškasis žavesys, linksmas būdas, subtilus humoro jausmas, muzikiniai gabumai - vien tik to nepakanka, kad taptum lyderiu. Svarbiausia, ką pastebi daugelis, artimai pažinojusių Rolandą, - tai audringa energija, paslėpta po išoriška ramybe, ir siekis daryti žmonėms gera. Tai ir kėlė jį supusių žmonių norą eiti paskui jį, tikėti juo, padėti (…)
(...) Ilgai laukta svajonė išsipildė - Lietuva tapo laisva. Lietuviai dabar galės gyventi taip, kaip svajojo, kaip siekė. Šaliai prieš akis - klestėjimas, daug žadanti ateitis. Nors visi suprato, kad kelias nebus lengvas...
(...) Kaip ir vaikystėje, Kūčių nuotaika buvo ypatinga. Rolandas grįžo namo laikydamas rankose didelius maišus su dovanomis žmonai ir vaikams. Trylikametė Inga dailiai krentančiais plaukais apsivilkusi gražią suknelę padėjo mamai dengti stalą. Mėlynakis trejų metukų Mindaugas, sėdėdamas ant kilimo šalia eglės, žiūrėjo į girliandos švieseles ir įvairias ant šakų sukabintas figūrėles.
Susimąstęs Rolandas šypsodamasis žiūrėjo į vaikus. Dabar jis žinojo atsakymą į savo klausimą, kilusį tolimoje vaikystėje... Šalies, kurioje auga jo vaikai, ateitis daugeliu atveju priklauso nuo jo asmeninių pastangų, jo, Rolando Pakso, veiklos.
Dabar jis buvo naujo kelio pradžioje; kelio, kuris, kaip jis jautė, nebus lengvas...
(…)"Kodėl šiame nuostabiame krašte klesti korupcija ir nusikalstamumas, kodėl žmonės išvažiuoja iš čia į užsienį?.. Nejaugi lietuviai neverti laimingo ir gero gyvenimo savo šalyje?.." - Rolandas susimąstęs ėjo Neries pakrante. Sunkiomis savo gyvenimo akimirkomis jis visada stengėsi pabūti vienas, pamąstyti. Norėjosi apgalvoti viską, kas buvo padaryta, ir ką dar norėtųsi padaryti.
Karšta vasaros popietė. Danguje nė debesėlio. Tačiau ore jau tvyro artėjančios audros nuojauta. Jau greitai stiprus vėjo gūsis palenks medžių šakas, dangus aptems, užsitrauks debesys... Taip būna ir žmogaus gyvenime...
"Kuo daugiau stengies gyvenime pasiekti, tuo daugiau atsiranda priešų ir pikta menančių žmonių..."- Rolandas nejautė nė nuovargio, nė nusivylimo, nė nuoskaudos. Tik, kaip ir anksčiau, norą veikti (...)
