Susitarimui pritarė ir abiejų šalių parlamentai, bet Slovėnijos centro dešinės opozicija pavadino šį dokumentą "kapituliacija Kroatijos naudai".
Tad Slovėnija nusprendė surengti dar ir referendumą - kovo mėnesį ministras pirmininkas Borutas Pahoras patenkino opozicijos reikalavimą surengti tokį visuotinį balsavimą.
B.Pahoras ir jo centro kairiųjų koalicija tvirtina, kad šio ginčo išsprendimas arbitraže yra geriausia įmanoma išeitis, nes tokiu atveju būtų įtrauktas specialus straipsnis, kuriuo Slovėnijai būtų suteiktas tiesioginis išėjimas į tarptautinius vandenis. Tai labai svarbu šiai mažytei Balkan7 valstybei.
Tačiau opozicija ragina rinkėjus atmesti šį susitarimą ir tvirtina, kad jis prieštarauja šalies interesams. Kaip rodo visuomenės apklausos, balsavimo rezultatų numatyti neįmanoma.
Nesutarimų objektas yra maža Pirėnų įlanka Adrijos jūroje, dėl kurios ginčai netyla nuo Jugoslavijos subyrėjimo 1991 metais. Šie ginčai smarkiai temdo abiejų šalių tarpusavio santykius ir jau sutrukdė Kroatijai įstoti į ES.
Jeigu Slovėnijos rinkėjai atmes Zagrebo siūlymą, Slovėnijos vyriausybei teks ir toliau blokuoti Kroatijos stojimą į Europos Sąjungą.
Anksčiau Kroatija ragino nužymėti sieną per minimos įlankos vidurį. Bet Liubliana, turinti kur kas trumpesnę jūros sieną, pareiškė nuogąstavimą, kad tai užtvers Slovėnijos laivams tiesioginį išėjimą į atvirą jūrą. Liubliana užblokavo Kroatijos įstojimą į ES, pareikšdama, kad žemėlapiuose ir dokumentuose, pridėtuose prie paraiškos, neatsižvelgiama į Slovėnijos poziciją.
Kroatija tebesitiki prisijungti prie ES 2012 metais. Tokiu atveju ji taptų antrąja buvusios Jugoslavijos respublika, įstojusia į ES.
Priėmusios sprendimą sureguliuoti teritorinį ginčą, Slovėnija ir Kroatija norėjo parodyti pavyzdį kitoms Balkanų šalims, iš tikrųjų įrodydamos, kad išspręsti dvišalius konfliktus galima per kompromisus ir atsižvelgiant į bendrus tikslus bei visos Europos ateitį.
