Anot pašnekovo, Kinijos, kaip trečiosios šalies, įvaizdis keičiasi – pragyvenimas brangsta, žmonės uždirba vis daugiau pinigų, o jaunimas spaudžiamas gauti kuo geresnį išsilavinimą. Tiesa, norint sėkmingų verslo santykių, būtina išmanyti kinų elgesio etiketą bei kalbėti kiniškai. Mat praraja tarp dviejų kultūrų – milžiniška.
Kinai domisi maistu, technologijomis ir prekiniais ženklais
Su J. Daujotu susitikome viename prabangiausių Kinijos miestų – Šanchajuje. Šiuo metu čia vyksta didžiausia istorijoje šalių savireklamos mugė – paroda „Expo2010“, todėl pašnekovas džiaugiasi galįs padirbėti Lietuvai. Jis – Lietuvos paviljono vadybininkas, kitaip tariant, tarpininkas tarp lietuvių ir kinų, sprendžiantis įvairiausius organizacinius klausimus.
Dar prieš trejus metus J. Daujotas nė neįtarė, kaip stipriai pasikeis jo gyvenimas. Lietuvos įmonės, kurioje jis dirbo, vadovas anuomet verslininkui pasiūlė pagal Kinijos ir Europos Sąjungos mainų programą išmokti kinų kalbos. Įmonė labai rimtai svarstė verslo plėtros galimybes į Kiniją – 2007 m. krize dar nė nekvepėjo.
„Apsispręsti reikėjo vienos minutės, nors tuo metu man buvo 29-eri. Mokytis kalbos tokiame amžiuje – savotiškas iššūkis. Taip atsidūriau Pekine. Septynis mėnesius vyko verslo kalbos studijos, keturis mėnesius – stažuotė. Po kursų grįžau į Lietuvą, tačiau įmonei rūpėjo jau ne įžengimas į Kiniją, o kaip išgyventi. Tuo tarpu man atrodė per didelė prabanga įgytas žinias panaudoti tik kinų restorane patiekalams užsisakyti. Todėl, pasitaikius galimybei, išvykau atgal – pradėjome prekybos ir paslaugų sferos verslą. Į Lietuvą vežame porcelianą, drabužius bei viską pagal kliento pageidavimus. Taip pat galime patikrinti Kinijoje esančią įmonę ar rasti tinkamą tiekėją“, - pasakojo pašnekovas.
Lietuviškų prekių Kinijoje kol kas nėra. Anot verslininko, kinus pirmiausiai galėtų dominti maisto produktai. Čia gyvena apie 25 proc. pasaulio gyventojų, kurie turi tik apie 7 proc. dirbamos žemės. Antras jiems svarbus dalykas – šiuolaikinės technologijos, kurių jie negali pasigaminti ar nusikopijuoti. Mes turime lazerių specialistus, tačiau ši niša, pašnekovo manymu, jau užimta. Trečia „aukso gysla“ Kinijoje – mada ir prabangūs prekiniai ženklai (vardinis vynas, batai, aksesuarai ir pan.). Tačiau šioje srityje daugiau pasigirti gali italai, ispanai, britai.
„Kinai vis labiau lobsta, turi vis daugiau pinigų. Patys matėte, kiek čia automobilių, o vien eilinis numeris, nusipirkus automobilį, kainuoja 5 tūkst. eurų“, - įspūdžiais dalinosi pašnekovas.
Paklaustas, kaip jaučiasi šalyje, J. Daujotas prisipažino, kad jam čia patinka. Kartu išvykusi žmona taip pat su entuziazmu mokosi kinų kalbos. Žinoma, „baltasis“ Kinijoje visada liks užsienietis, net jei gyvena čia 10 metų, yra vedęs kinę ir kiniškai moka geriau už pačius kinus. Nors europiečius kinai gerbia, kai reikia ką nors nusipirkti, derybas tenka pradėti nuo aukščiausios kainos.
Kultūrinės revoliucijos pasekmės
„Tačiau kuo labiau pažįsti jų kultūrą, tuo labiau juos supranti. Pastebėjau, kad kinai labai gerbia vyresnius bei užimančius aukštesnę padėtį. Pavyzdžiui, vienas kinas atsisakė karjeros Europoje ir grįžo į savo kaimą būti su mama, kai ji susirgo. Tačiau būna ir taip: kai reikia patikrinti kokio nors įrenginio kokybę, atvykęs tikrintojas, jei svetingai priimamas, nedrįsta pranešti neigiamo verdikto“, - pasakojo verslininkas.
Anot pašnekovo, kinų visuomenei gerokai pakenkė prieš kelis dešimtmečius Kinijoje vykdyta komunistų kultūrinė revoliucija. Dėl jos tarp kartų atsiradusi didžiulė praraja. Kultūrinės revoliucijos metais užaugę žmonės – šiandieniniai penkiasdešimtmečiai ir vyresni – tarsi prarastoji karta. Jie sugeba atlikti tik juodus darbus. Kinijoje prasidėjus pertvarkai buvo didelė problema surasti žmogų, kuris galėtų kažką realiai daryti. Kultūrinės revoliucijos metais švietimas buvo numarintas, o profesoriai išvežti į kaimus mėšlo mėžti.
Tuo tarpu jaunoji karta labai daug mokosi. „Kinijoje yra vieno vaiko politika ir labai mažai socialinių garantijų. Visa šeima žino, kad tas vienas vaikas turės išlaikyti juos senatvėje, todėl labai jį prižiūri ir lepina, kol jis mažas, bet labai daug iš jo reikalauja vėliau. Jis visur turi būti geriausias, gabiausias, sumaniausias, nes turės gauti patį geriausią darbą. Nieko keista, kad šalyje tarp jaunimo auga savižudybių skaičius. Jie užaugę šiltnamio sąlygomis, nesusidūrę su sunkumais, todėl nemoka kovoti“, - svarstė pašnekovas.
J. Daujotas pastebi, kad ir šiandieninė Kinijos švietimo sistema orientuota tik į žinių kalimą, todėl neskatina kūrybiškumo. Kita vertus, populiarėja programos, skatinančios kinus važiuoti mokytis svetur. Ne veltui visame pasaulyje kinai patenka tarp gabiausių studentų. Taip yra todėl, kad tai didelė šalis, todėl vyksta didžiulė atranka ir iš tiesų išvyksta tik geriausieji. Kadangi jie, skirtingai nei lietuviai, turi labai stiprų bendrumo jausmą, po mokslų grįžta į tėvynę.
Lietuvių skaičius Kinijoje – mūsų provincialumo atspindys
Lietuvių šeima įsikūrusi Šanchajaus rajone, kuriame apie 60 proc. gyventojų – užsieniečiai. Kaip kinai svetur gyvena komunomis, taip ir užsieniečiai Kinijoje įsikuria ten, kur jiems palankiausios sąlygos – geresnės parduotuvės, susisiekimas.
„Šanchajuje skaičiuojama apie 200 tūkst. užsieniečių, ir tik dvidešimt keli yra lietuviai, neskaičiuojant tų, kurie atvažiavo į „Expo2010“ parodą. Ko gera, tai atspindi lietuvių provincialumą. Daugelis užsieniečių atvažiuoja dirbti užsienio įmonėse. Lietuviškų įmonių Šanchajuje – vienetai. Gal tai parodo, kad mes nelabai sukuriame kažkokios pridėtinės vertės. Kinai neturi ką nuo mūsų net kopijuoti“, - svarstė pašnekovas.
Verslininkas viliasi, kad Lietuvos dalyvavimas „Expo2010“ parodoje išjudins ledus. „Žinoma, tai nereiškia, kad į mūsų paviljoną užeis Kinijos verslininkas, susidomės ir nuspręs užmegzti verslo kontaktus su Lietuva. Tačiau anksčiau ar vėliau mes eksportuosime lietuviškus produktus į Kiniją, todėl kuo daugiau paprastų žmonių žinos Lietuvą, tuo drąsiau šiuos gaminius rinksis“, - įsitikinęs J. Daujotas.
Anot jo, apie 80 proc. kinų, su kuriais jam tenka bendrauti, Lietuvą žino. Vyresnioji kartą ją žino kaip Sovietų Sąjungos dalį, jaunesnioji – per krepšinį, kuris Kinijoje labai populiarus. Mažiausiai Lietuvą žino merginos, kurios nesidomi nei Sovietų Sąjungos istorija, nei krepšiniu.
Pašnekovas prisipažįsta, kad jam buvo kilusi mintis čia steigti krepšinio mokyklą, tačiau pabijojo. Mat kinų vaikai beveik neturi laisvalaikio. Net savaitgaliais jie lanko privačias pamokas – mokosi anglų kalbos, matematikos, hieroglifų, skambina fortepijonu, o sportas tapęs antraeiliu dalyku – iš jo esą neužsidirbsi. Jie neturi laiko net apsilankyti savo vakariečių draugų gimtadieniuose, kai yra kviečiami.
Šiuo metu J. Daujotas Kinijoje neturi savo įmonės. „Registruoti užsienio įmonę labai brangu. Mat reikia ne tik turėti juridinį adresą, bet ir nuomoti realias patalpas – ir ne bet kur, o tik biurų licenciją turinčiame pastate. Kol nesame dideli, veikiame per vietines firmas, tačiau kitų metų pradžioje, ko gera, visgi teks įkurti ir savo, Lietuvos, įmonę“, - pasakojo verslininkas.
Beje, centralizuotų reikalavimų verslui čia nėra – viskas priklauso nuo provincijos ar miesto, kuriame užsienio įmonė registruojama. Kinams galioja visai kitos taisyklės. Pavyzdžiui, provincijoje Kinijos valdžia užsimerkia prieš slepiamus mokesčius. Mat jei pradėtų spausti, kinai tiesiog uždarytų savo gamyklėles, daugybė žmonių atsidurtų gatvėje ir iš tos pačios valdžios reikalautų valgyti.
Visi dirbantys užsieniečiai moka apie 27 proc. mokestį, kurio paskirtis – kaip mūsiškio „Sodros“, tačiau už gydytojo paslaugas vis tiek jiems tenka mokėti. Tačiau ir Europos Sąjunga nelieka skolinga – kai kurioms kiniškoms prekėms muitai siekia net 85 proc.
Nuotraukų albume – Šanchajaus vaizdai
