Per daugelį metų susiklostė tokia ir tik tokia politinės raidos samprata: jei tradicinės partijos vien todėl, kad jos partijos, yra neišvengiamai korumpuotos, reikia ieškoti naujų pranašų. Ir jie byra kaip iš gausybės rago: prezidento rinkimus pralaimėjęs Artūras Paulauskas pažada maksimaliai sumažinti finansavimą ginkluotei ir karinėms reikmėms ir, nors sukūręs partiją ir laimėjęs rinkimus, tą finansavimą tik padidina, vis viena gerai.
Viktoras Uspaskichas A. Paulausko šūkį „Nusipelnėme gyventi geriau“ sukonkretino, nurodydamas konkrečius tos gerovės terminus, bet paaiškėjo, kad tepadidėjo tik jo paties ir jo partijos gerovė. Bet tai irgi gerai. Net nesvarbu, kad jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas. Bet užtat kaip teisingai ir gražiai kalba per televiziją!
Rolandas Paksas būtent tokius, kaip V. Uspaskichas, pažadėjo greitai ir efektyviai „sutvarkyti“, bet pats iš pirmos dienos apsistatė dar geresniais ir įžūlesniais uspaskichais, ir net „Alitos“ gamyklą iš jo panosės nugvelbė valdantieji socialdemokratai. Bet irgi viskas gerai, nes dabartinis „tvarkiečių“ frakcijos lyderis gražiai sutaiko nesutaikomus priešus.
Ką gi, jei nuvylė ir vieni, ir kiti (iš tiesų nenuvylė: pažiūrėkime, kiek balsų per kiekvienus rinkimus laimi visos čia paminėtos partijos, nors būtent jos taip sujaukė politinį šalies peizažą, kad šiandien nebeįmanoma jokia politinė pusiausvyra, taigi, ir jokie protingi rinkimai), atsiranda naujas mesijas – Arūnas Valinskas: va tas tai jau sustatys viską į savo vietas. Juk visą gyvenimą nieko kito ir nedarė, tik viešino politikų klaidas. Ir dabar A. Valinskas su abiem susipykusiomis savo partijomis viešina ir dar labiau viešinasi: štai mes atėjom.
Visi pripažįsta, kad parlamentai su kiekvienais metais menkėja ir vulgarėja, ir staiga – tokia galimybė: Drąsiaus Kedžio istorija. Pataikyta į dešimtuką: jis vienas savarankiškai sukilo prieš teisėsaugą, kurios nekenčia bemaž visi. Kaip tik tai, ko reikia būsimai partijos programai: jei teisė išties yra valstybingumo pagrindas, pirmiausia išvalykim teisėsaugą, ir toliau viskas susitvarkys savaime.
Internetinėse populiarumo reitingų lentelėse D. Kedžio pozicijos šokteli iki neįmanomų aukštumų ir ima lenktyniauti su prezidente Dalia Grybauskaite. Televizijos kanalai bene tris mėnesius nieko kito nerodo, kaip tik nagrinėja Kauno pedofilijos bylą, į šį šurmulį (tiesa, kiek santūriau) įsijungia populiariausi šalies dienraščiai, ir iškart turiu pasakyti, kad pritariu tiems, kurie kaltino, o ne aukština D. Kedį. Tiesos mes iki šiol nežinome, be to, vargu ar kada ir sužinosime, bet „šaunaus vaikino“ adeptai sukūrė naują precedentą naujai lietuvių politinio gyvenimo duobei.
Negali sakyti, kad dėl visko kalta vien žiniasklaida. Gal šitokį hipertrofuotą dėmesį Kauno pedofilų bylai paskatino kaip tik visuomenėje tvyranti netikrumo ir idėjų bado atmosfera, kitaip tariant, viską skandalą užaštrino pati politika: nėra jokių išsivadavimo programų, jokių atsitiesimo vilčių, o čia – nauja idėja. Ir ne šiaip sau idėja, o politinė. Ir viskas ima kartotis kaip prieš dvidešimt metų: nesibaigiantys, tegu ir negausūs, mitingai prie prokuratūrų, kaip ir Sąjūdžio šurmuly į visus susibūrimus būtinai įsimaišantys visokie murzos ir šustauskai, ir – svarbiausia – Sąjūdžio mitingų retorika: „Drąsiaus kelias“, „Drąsiaus alėja“, „Drąsiau, mes su tavimi“.
Arba ką primena minių budėjimai Garliavoje prie Kedžių namų? Ką tai primena, kai susirinkusieji aprūpinami ne tik arbata, limonadu, bet ir lašiniais, picomis? Jei budintiesiems nešamos antklodės, palapinės, o į darbą pravažiuojantieji jiems siūlo pinigų?
Turiu prisipažinti, kad šio teksto idėja – ne mano vieno idėja. Panaši mintis, tik gal ne taip radikaliai išreikšta, sklandė net Poezijos pavasario užkulisiuose. Ir gal net nebūčiau jos užrašęs, jei ne šiandien perskaitytas faktas: vienas aršiausių antipedofilinių, antiprokurorinių mitingų lyderių lankėsi Seime ir su Kazimieru Uoka bei Sauliumi Stoma svarstė būsimojo Generalinio prokuroro kandidatūrą.
Koks visuomeninis, spontaniškas judėjimas siektų kontaktų su profesionalais politikais? Tad visai įmanoma, kad „Drąsiaus kelias“ turi didesnių ir lgalaikiškesnių tikslų, negu vienos konkrečios bylos baigtis.
