Ši procedūra ilgą laiką Lietuvoje nebuvo labai populiari. Prieš dvejus metus Lietuvoje buvo vykdoma tik 11, o šiuo metu vyksta 82 restruktūrizavimo procesas, t. y. 7,5 karto daugiau.
Sėkminga restruktūrizacija naudinga ir įmonei, nes ji atkūrus mokumą gali tęsti veiklą, ir, be abejo, kreditoriams, nes jie turi galimybę atgauti visas savo lėšas. Vis dėlto palyginus bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių skaičių – 3043 prieš 82 – akivaizdu, kad daugelis verslininkų ir jų kreditorių vis dar sunkiai pasiryžta šiai procedūrai.
Įstatymo pinklėse
Vienas didžiausių restruktūrizavimo trikdžių yra gana sudėtingas Restruktūrizavimo įstatymo taikymas.
Šis teisės aktas neužtikrina pakankamo reglamentavimo derinant priešingus interesus turinčių šalių valią. Jis tam tikrais atvejais suteikia per daug teisių bendrovės kreditoriams, kurie saugodami savo interesus gali prieštarauti restruktūrizavimui, stabdyti restruktūrizavimo pradžią, taip pat kaišioti pagalius į ratus proceso metu.
Išsiskiria interesai
Restruktūrizacijos procesą dažnai užvilkina stambiųjų ir smulkiųjų interesus atspindintys kreditorių ginčai, mat stambieji dažnai siekia išsaugoti įmonės veiklą tikėdamiesi susigrąžinti investicijas ilgalaikiu laikotarpiu, o smulkieji nori kuo greičiau atgauti skolas.
Tai panašu į situaciją, kai gaunanti pelno įmonė sprendžia dėl jo paskirstymo: stambieji akcininkai paprastai siekia pelną investuoti ir taip didinti įmonės potencialą, o smulkieji nori gauti savo dalį iš karto.
Bankroto atveju įmonės kreditoriai gali atgauti bent dalį skolos per vienerius-dvejus metus, tuo tarpu restruktūrizacija gali trukti iki dešimties metų. Kreditoriams kyla dilema – ar kuo greičiau gauti bent skolos dalį, ar laukti ilgo restruktūrizavimo pabaigos, kuris žada, kad bus grąžinta visa skola. Kitaip tariant, ar žvirblį rankoje turėti, ar briedį girioje medžioti.
Toks interesų konfliktas tarp smulkiųjų ir stambiųjų kreditorių dažnai užstrigdo restruktūrizacijos plano patvirtinimą teisme, nes, kaip rodo praktika, smulkieji kreditoriai renkasi pirmąjį variantą.
Tokius bevaisius kreditorių ginčus galėtų padėti išspręsti didesnių galių teismui suteikimas. Pavyzdžiui, pagal JAV bankroto kodeksą teismas, esant tam tikroms sąlygoms, turi teisę patvirtinti restruktūrizavimo planą net ir tada, kai tam nepritaria kreditoriai.
Nepjauna šakos, ant kurios sėdi
Pastaruoju metu keičiasi bankų – stambiųjų kreditorių – požiūris į restruktūrizaciją.
Jausdami atšilimą rinkoje bankai ima labiau pasitikėti verslu, nes atsižvelgia į tai, kad laikinų finansinių sunkumų įmonės galėjo patirti dėl makroekonominės situacijos. Dabar po truputį atsigaunant įvairioms verslo sritims, bankai vis dažniau linkę bandyti išlaikyti verslo klientus ir atgauti skolas nenupjaudami šakos, ant kurios patys sėdi.
Tačiau bankų pasitikėjimas labai priklauso ir nuo to, ar įmonė turi rinkos dalį. Taip pat bankai atsižvelgia į tai, ar įmonėje yra kompetentingų žmonių, kurie parengia ir yra pajėgūs įgyvendinti adekvatų situacijai, pagrįstą restruktūrizacijos planą, nes, kaip sakoma, bankai laidotuvių nekredituoja.
