aA
Tikriausiai pastebėjote, kaip svarbu vaiką palikti ramybėje, jeigu jis ką nors nori su malonumu daryti pats. Tačiau visai kitas reikalas, jei jis susidūrė su rimtais sunkumais ir jam nesiseka. Tuomet neįsikišimo pozicija netinka.
Pieškime kartu
Vienuolikamečio berniuko tėvas pasakoja: Andriui gimtadienio proga padovanojome konstruktorių. Jis apsidžiaugė, pradėjo jį rinkti. Buvo sekmadienis, ir aš ant kilimo žaidžiau su jaunesniąja dukryte. Po penkių minučių girdžiu: “Tėti, neišeina, padėk”. Aš jam atsakau: “Tu ką, mažytis? Pats aiškinkis”. Andrius nuliūdo ir greitai metė konstruktorių. Nuo to laiko prie jo ir neprieina”.

Kodėl tėvai dažnai atsako taip, kaip atsakė Andriaus tėvas? Greičiausiai gero norėdamas: jie nori vaikus išmokyti savarankiškumo, nebijoti sunkumų.

Būna, žinoma, ir kitaip: nėra kada, neįdomu, arba suaugęs pats nežino, kaip reikia. Visos šios “pedagoginės nuovokos” ir “pateisinamos priežastys”- pagrindinės kliūtys. Aptarkime tai iš pradžių apskritai, o vėliau- smulkiau, su paaiškinimais.

Jeigu vaikui sunku ir jis pasiruošęs priimti jūsų pagalbą, būtinai jam padėkite.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad taisyklės Nr.1 (leidimas vaikui dirbti savarankiškai) ir Nr.2 (daryti kartu) prieštarauja viena kitai. Tačiau prieštaravimas tik tariamas. Paprasčiausiai jos priskiriamos skirtingoms situacijoms. Situacijose, kur taikytina 1 taisyklė, vaikas pagalbos neprašo ir netgi protestuoja, kai ji suteikiama.

Tėtis ir sūnus

2 taisyklė taikoma, jei vaikas arba tiesiogiai prašo pagalbos, arba skundžiasi, kad jam “nepavyksta”, kad “nežino, kaip”, arba po pirmųjų nesėkmių apskritai palieka pradėtą darbą. Bet kuris šių pasireiškimų - signalas, kad jam būtina padėti.

Mūsų 2 taisyklė - ne šiaip patarimas. Tai remiasi “artimiausia vaiko vystymosi zona”. Papasakosime apie ją trumpai.

Žinoma, kad kiekviename amžiuje kiekvienas vaikas turi ribotą veiklos ratą, su kuriuo jis pats susitvarko. Už šio rato ribų - reikalai, pasiekiami tik suaugusiojo pagalba arba neprieinami visiškai.

Pavyzdžiui, ikimokyklinukas jau pats gali užsisegti sagas, nusiplauti rankas, sutvarkyti žaislus, bet nesugeba gerai organizuoti savo veiklos dienos eigoje. Štai kodėl ikimokyklinuko šeimoje taip dažnai skamba tėvų žodžiai: “Laikas”, “Dabar mes darysime”, “Iš pradžių pavalgysim, o po to…”

Nubraižykime paprastą schemą: vienas ratas kito viduje. Mažas ratas reikš visus darbus, su kuriais vaikas susitvarko pats, o zona tarp mažojo ir didžiojo rato - darbus, kuriuos vaikas daro tik su suaugusiais. Už didžiojo rato bus užduotys, kurios dabar ne pagal jėgas nei jam vienam, nei su vyresniaisiais.

Vystantis vaikui, darbų ratas, kuriuos jis pradeda atlikti savarankiškai, didėja tų darbų sąskaita, kuriuos anksčiau jis atlikdavo su suaugusiais, o ne tų, kurie yra už mūsų ratų ribų. Kitaip tariant, rytoj vaikas ims daryti pats tai, ką šiandien jis darė su mama, ir būtent dėka to, kad tai buvo “su mama”.

Veiklos zona kartu - tai auksinės vaiko atsargos, jo potencialas ateičiai. Štai kodėl ji buvo pavadinta artimiausia vaiko vystymosi zona. Įsivaizduokime, kad vieno vaiko ta zona plati, t.y., tėvai su juo daug užsiima, o kito siaura, nes tėvai dažnai palieka jį veikti savarankiškai. Pirmasis vaikas vystysis greičiau, bus labiau pasitikintis savimi, jam seksis.

Reikėtų pasakyti, kad vaikai gerai jaučia, ko jiems dabar reikia. Kaip dažnai jie prašo: “Pažaisk su manimi”, “Einam pasivaikščioti”, “Pasivažinėkim”, “Paimk ir mane kartu”, “Ar galima, aš irgi būsiu…” Ir jeigu iš tikrųjų nėra rimtų priežasčių atsisakyti arba atidėti, tebūnie tik vienas atsakymas: “Taip!”.

Kaip taikyti 2 taisyklę?

Tėtis su dukra

Aptarkime konkretų pavyzdį. Žinoma, kad yra vaikų, nemėgstančių skaityti. Jų tėvai teisingai nusimena ir įvairiais būdais bando pripratinti vaiką prie knygos.

Vieni pažįstami tėvai skundėsi, kad jų sūnus per mažai skaito. Abu norėjo, kad jis užaugtų išsilavinęs ir apsiskaitęs žmogus. Jie buvo labai užsiėmę žmonės todėl apsiribodavo tuo, kad “gaudavo įdomiausių” knygų ir dėdavo sūnui ant stalo. Tiesa, jie dargi primindavo ir reikalaudavo, kad jis sėstų skaityti. Tačiau berniukas abejingai praeidavo pro kalnus fantastinių ir nuotykių romanų ir eidavo į lauką žaisti futbolą.

Yra teisingesnis būdas, kurį atrado ir vėl nuolat atranda tėvai: skaityti kartu su vaiku. Daugelyje šeimų, nepažįstančiam raidžių ikimokyklinukui, skaitoma garsiai. Tačiau kai kurie tėvai tai daro ir vėliau, kai jų sūnus arba dukra jau eina į mokyklą. Iškart pastebėsiu, kad į klausimą: “kiek ilgai reikia skaityti kartu su vaiku, jau pramokusiu iš raidžių sudėti žodžius?”- vienareikšmiškai atsakyti negalima. Reikalas tas, kad automatizavimo skaitymo greitis visų vaikų skirtingas (tai susiję su individualiais jų galvos smegenų ypatumais). Todėl sunkiu skaitymo įsisavinimo periodu svarbu padėti vaikui susidomėti knygos turiniu.

Tėvų kursuose viena mama pasidalino, kaip jai pavyko savo devynmečiui sūnui pažadinti susidomėjimą skaityti:

“Algis nelabai mėgo knygas, skaitė lėtai, tingėjo. Kadangi mažai skaitė, negalėjo išmokti greitai skaityti. Štai ir gavosi kažkas panašaus į užburtą ratą. Ką daryti? Nutariau jį sudominti. Parinkdavau įdomių knygų ir skaičiau jam nakčiai. Jis įsiropšdavo į lovą ir laukė, kada pabaigsiu savo ruošos darbus.

Skaitėme - ir abu įsijausdavome: kas bus toliau? Jau laikas šviesą gesinti, o jis: “Mamyte, na, prašau, dar vieną puslapiuką!”. O man pačiai įdomu. Tuomet susitardavome tvirtai: dar penkias minutes - ir viskas. Žinoma, jis su nekantrumu laukė sekančio vakaro. O kartais ir nesulaukdavo, apsakymą baigdavo skaityti pats, ypač jeigu jo mažai likdavo. Ir jau ne aš jam, o jis man sakydavo: “Būtinai perskaityk!”. Aš, žinoma, stengiausi perskaityti, kad kartu vakare naują apsakymą pradėtume. Taip pamažu jis ėmė knygą į rankas, ir dabar jo neatitrauksi!”.

Ši istorija - ne tik puiki iliustracija to, kaip mama savo vaikui sukūrė artimiausią vystymosi zoną. Ji taipogi įtikinamai parodo: kai tėvai elgiasi panašiai į aprašytą įstatymą, jiems lengva išsaugoti su vaikais draugiškus, palankius santykius.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.