aA
Tibetas... Šio prie Himalajų 4 000 metrų virš jūros lygio glūdinčio ir formaliai Kinijai priklausančio autonominio regiono pavadinimas iš visų svetimų kraštų šiandien Lietuvoje minimas, ko gero, dažniausiai. Ir kartais sukelia prieštaringų jausmų...
Kovotoja už Tibeto laisvę
Kovotoja už Tibeto laisvę
© Reuters/Scanpix

„Čia – Tibeto skveras“

Dieną prieš Kovo 11-ąją, kai Lietuva šventė savo nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, Tibetas minėjo 51-ąją tibetiečių nacionalinio sukilimo, kurį numalšinusi Kinija okupavo Tibetą, o 14-asis Dalai Lama ir tūkstančiai tibetiečių turėjo bėgti iš savo krašto, sukaktį.

Šioms metinėms pažymėti skirtos maldos suskambėjo ir sostinės Užupio rajono Malūnų gatvėje esančiame skvere. Būtent toje vietoje, kurią jau seniai siūloma pavadinti Tibeto vardu. Dar 2008 metais Tibeto laisvės rėmimo judėjimo iniciatyvinė grupė su tokia idėja kreipėsi į sostinės valdžią.

Tibeto skvero Vilniuje atsiradimo šalininkų manymu, taip būtų gražu atsilyginti moraline parama Tibeto kraštui, nes 1990-aisiais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Tibeto dvasinis ir politinis lyderis Dalai Lama vienas iš pirmųjų žymių pasaulio asmenybių pasveikino ir parėmė Lietuvą, o 1991 metais lankėsi su oficialiu vizitu mūsų šalyje. Antrojo vizito Lietuvoje metu, 2001-aisiais, Dalai Lama apsilankė Užupyje, kur jam buvo suteiktas Užupio Respublikos Garbės piliečio vardas.

Tačiau projektas užstrigo sostinės valdžios kabinetuose. Kad atkreiptų visuomenės ir politikų dėmesį į šią idėją, iniciatoriai vasarį oficialaus pavadinimo neturinčiame skvere surengė kultūrinę akciją „Čia – Tibeto skveras“. Akcijos metu skverelyje iš ledo buvo pastatyta stūpa – šventas budizmo kultūros statinys, simbolizuojantis nušvitusį Budos protą, – skveras buvo papuoštas Tibeto kultūrai būdingomis įvairiaspalvėmis maldos vėliavėlėmis.

Klausimas lyg ir pajudėjo iš mirties taško, tačiau rezultatai idėjos iniciatorių nenudžiugino. Miesto valdininkams pasirodė, kad Tibeto skvereliui atsirasti vieta Užupyje yra netinkama, ir buvo nuspręsta ieškoti alternatyvių variantų. Vis dėlto ketvirtadienį posėdžiavusi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kolegija pritarė miesto tarybos sprendimo projektui Užupyje esantį skverą pavadinti Tibeto vardu.

Kol Vilniaus valdžia svarsto, Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas pats pasiūlė kuriai nors miesto aikštei ar gatvei suteikti Tibeto arba jo dvasinio vadovo Dalai Lamos, kuris 2001-aisiais lankėsi ir Kaune, vardą. „Kaunas – laisvų ir laisvę mylinčių žmonių miestas. Šiuo gestu dar kartą parodytume savo paramą laisvės siekiančioms tautoms“, – sakė Kauno meras.

Beje, nors Tibeto laisvės rėmimo judėjimo grupės nariai tvirtina, kad Tibeto skvero atsiradimas įprasmintų kultūrinį ir dvasinį Vilniaus ir Tibeto bendradarbiavimą bei paskatintų Kinijos ir Tibeto dialogą, Kinijos ambasadorius Lietuvoje Mingtao Tongas mano kitaip. Jo nuomone, Kinijai priklausančio Tibeto vardo suteikimas Vilniaus skvereliui būtų ne kultūrinis, o politinis klausimas, už kurio esą slypi parama Himalajų regiono nepriklausomybės siekiančiam jo dvasiniam lyderiui Dalai Lamai. Tai „pažeistų Kinijos žmonių jausmus“ ir neduotų jokios naudos Lietuvai.

Pats Tibeto dvasinis lyderis teigia siekiantis ne savo krašto, iš kurio pabėgo į Indiją 1959 metais Kinijai numalšinus Tibeto sukilimą, atsiskyrimo, o plačios krašto autonomijos Kinijos sudėtyje.

Lietuva Himalajų kalnuose esantį Tibeto regioną laiko Kinijos dalimi, tačiau kartu su kitomis ES šalimis yra pareiškusi susirūpinimą dėl neramumų Tibete ir tai, kad palaiko taikų Kinijos valdžios ir tibetiečių dvasinio lyderio Dalai Lamos bei jo atstovų santykių sureguliavimą. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo visų kadencijų Seime veikė ir tebeveikia Parlamentinė ryšių su Tibetu grupė.

Vargas dėl meno

Iš Tibeto sklindančios magiškos idėjos Lietuvą pasiekdavo dar sovietų laikais. Tuomet mūsų krašte atsirado pirmosios pogrindinės budistų grupelės, kurios ėmė mokytis šios filosofijos pagrindų. Vėliau su Tibeto kultūra lietuvius artimiau supažindino rašytoja, dailininkė ir keliautoja Jurga Ivanauskaitė bei fotografas ir keliautojas Paulius Normantas.

Dar 2007 metais prisiekęs keliautojas ir fotografas su optimizmu kalbėjo apie sostinės Užupio rajone restauruojamą namą, kuriame bus įkurtas Rytų Azijos menų centras. „Šiam centrui padovanočiau per ilgus ekspedicijų po Rytų Azijos kraštus ir Tibetą metus sukauptus sakralinio meno kūrinius, didelį fotografijų archyvą“, – tąkart entuziastingai dėstė Vengrijoje gyvenantis lietuvis.

Tačiau su tuomete miesto valdžia vestos derybos dėl centro įkūrimo vėliau įgavo visiškai kitokį atspalvį. Rytų Azijos menų centro steigimui pritarė Vilniaus savivaldybė, kai miestui vadovavo tuometis liberalcentristų lyderis Artūras Zuokas. Vėliau susiformavusi naujoji sostinės tarybos dauguma įtariai vertino buvusios miesto valdžios pažadus. Tačiau tuomečio mero „tvarkiečio“ Juozo Imbraso nurodymu bent buvo renovuotos centrui numatytos patalpos.

Minėtasis centras iki šiol neatidarytas. Dabartinė Vilniaus valdžia laikosi nuomonės, kad Rytų Azijos menų centrui nebūtų lėšų. Pasak sostinės mero Viliaus Navicko, pastato įrengimo darbams baigti ir centrui išlaikyti per metus reikėtų 500–600 tūkst. litų. Mero teigimu, fotografas P. Normantas tik atvežtų eksponatus ir „vėl kur nors iškeliautų“.

Tokios pozicijos įsiutintas, P. Normantas net buvo pareiškęs atsisakysiantis Lietuvos pilietybės, tačiau netrukus persigalvojo – kad nesuteiktų per daug džiaugsmo jo siekiams nepritariantiems asmenims. Prieš pat Naujuosius fotomenininkas susitiko su Seimo Pirmininke Irena Degutiene, o po Naujųjų išvyko į Indiją – su viltimi, kad šie reikalai pasistūmės.

Neatskleistas lobynas

2008 metų vasarą įkurtos asociacijos Tibeto kultūros namų vadovė Karolina Levanaitė tvirtina, kad Tibeto vardas Lietuvoje dažniausiai tariamas dviem atvejais: kai norima pabrėžti šios tautos kovą už nepriklausomybę, kuri kiekvienam lietuviui dėl asmeninės patirties yra gerai suprantama, ir kai kalbama apie išskirtinius šios tautos kultūros paveldo lobius, nuo seno žadinančius vakariečių smalsumą.

Deimantinio kelio budizmo organizacijos Lietuvoje vadovas Danas Kazlauskas sako, kad apie Tibetą kalbama daug daugiau nei apie ne mažiau egzotišką Tailandą ar Vietnamą dėl to, jog tibetiečius, klajoklių tautą, padarė išskirtinius dar VIII amžiuje iš Indijos pasiekę ypatingi budistinio gyvenimo principai, radę gerą dirvą šiame krašte ir padėję suformuoti magišką šios tautos įvaizdį.

Kitaip nei anksčiau minėtų iniciatyvų autoriai, nei K. Levanaitė, nei D. Kazlauskas nesiskundžia, kad jų veiklai yra trukdoma. „Gal dėl to, kad mes domimės grynai dvasiniais bei kultūriniais dalykais ir visiškai atsiribojame nuo bet kokių politinių poteksčių“, – paaiškino Tibeto kultūros namų vadovė.

Šiuo metu Vilniaus universiteto Orientalistikos centre magistrantūrą studijuojanti K. Levanaitė pasakojo, jog tibetiškojo budizmo idėjomis susidomėjo dar paauglystėje, kai iš savo tėčio išgirdo apie vakariečio budizmo mokytojo Lamos Olės Nydalo mokymus. „Mane, paauglę, ypač patraukė budizmo mokymuose akcentuojami savarankiškumo, kritiškumo momentai. Tuo vakariečius, linkusius į savarankiškus apmąstymus ir prisiimančius atsakomybę už savo veiksmus ir gyvenimą, suprantančius, kad patys kuria savo ateitį, tibetiškasis budizmas ypač sužavi“, – pridūrė ji.

Užsimojusi supažindinti plačiąją Lietuvos visuomenę su autentiškais, daugiau nei 2 500 metų istoriją turinčiais kultūriniais ir dvasiniais budizmo pagrindais, asociacija Tibeto kultūros namai rengia parodas, konferencijas, organizuoja paskaitas. Itin didelio susidomėjimo sulaukė praėjusį rudenį vykęs unikalus renginių ciklas „Budos mieste“. Tuomet budistinių ritininių piešinių (thankų) parodą ir pažintines budizmo paskaitas aplankė maždaug 5 000 žmonių Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose.

Šių metų pradžioje didžiuosiuose Lietuvos miestuose pirmą kartą buvo surengtas filmų apie budizmą festivalis „Budos kine“, kurio metu buvo parodytos septynios premjeros, vyko debatai su filmo „Senovės Tibeto beieškant“ režisieriumi Tomu Šmitu. Keliaujant po niekada vakariečio nelankytas vietas Rytų Tibete, Tomui ir jo komandai pavyko užfiksuoti unikalių kadrų apie antgamtinių gebėjimų turinčius jogų tradicijos tęsėjus.

Paklaustas, kas žmones atveda prie budizmo, D. Kazlauskas atsakė, kad noras pažinti ir įvertinti savo potencialą ir proto galimybes. „Žmogus nebūtinai turi būti nusivylęs gyvenimu ar išgyvenęs skaudžių netekčių. Jis gali būti ir sėkmės žmogus, lengvai įgyvendinantis savo svajones, tačiau nežinantis, kas gi toliau... Labai svarbu pažinti tikrąjį laimės šaltinį, savo protą. Juk nei sąskaita banke, nei naujausias sportinis automobilis negali būti laimingi – laimingi galime tapti tik mes patys.

Toks kelias ir yra budizmas. Praktikuojantys žmonės dažnai sako pasikeitę į gerąją pusę, jie tvirtina, kad jų gyvenimas tapo įdomesnis, prasmingesnis ir linksmesnis. Tačiau praktika gali trukti ir visą gyvenimą bei tapti tiesiog gyvenimo būdu. Aš pats praktikuoju budizmą nuo 1997-ųjų ir neketinu liautis“, – aiškino Deimantinio kelio budizmo mokyklos atstovas.

„Deimantinio kelio budizmo Karma Kagju tradicijos mokykla susiformavo XI amžiuje ir yra viena iš keturių pagrindinių Tibeto budizmo mokyklų, kurioje akcentuojama meditacinė praktika. Kvalifikuotas mokytojas gali perteikti mokiniams visišką proto prigimties patyrimą. Lietuvos didžiuosiuose miestuose veikia keturi meditacijų centrai, taip pat kuriamas atsiskyrimo meditacijų centras Stupkalnyje ilgiau trunkančioms praktikoms. Šiuose centruose budizmą praktikuoja apie šimtas žmonių“, – pasakojo D. Kazlauskas.

Kultūrine ir dvasine veikla užsiimančių organizacijų atstovai tvirtina, kad tarp susidomėjusių iš Tibeto sklindančiomis idėjomis yra įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonių.

„Prieš 1 000 metų budizmas dėl musulmonų invazijos iš Indijos persikėlė į Tibetą. Istorija pasikartojo ir šiais laikais – Kinijai okupavus Tibetą ir prasidėjus budizmo paveldo naikinimui, Tibeto Lamoms (mokytojams) teko bėgti į laisvas šalis, kur, susidūrę su vakariečiais, jie ėmė dalytis savo išmintimi. Paaiškėjo, kad budistinis požiūris ir praktiniai metodai labai įkvepia Vakarų žmones, nes kalba apie jų pačių protą. Būtent dėl šios priežasties ir galime Lietuvai pristatyti neįkainojamą budizmo palikimą. Mūsų asociacijos tikslas – paskatinti dviejų kultūrų – Tibeto budistinės ir Vakarų demokratiškosios –mainus. Manome, kad toks suartėjimas suteiks abipusės naudos“, – pridūrė K. Levanaitė.

„Savaitė“