Prie gėlių salono sustojo automobilis. Juo važiavęs žmogus prisiminė, kad artėja Motinos diena. Jo mama gyveno už 300 kilometrų, todėl nutarė, kad geriausia būtų pasinaudoti salono teikiama gėlių pristatymo į namus, net jei tie namai kitame pasaulio krašte, paslauga. Išlipęs pastebėjo tiesiog ant šaligatvio sėdinčią gal kokių dešimties metų mergaitę ašarotomis akimis.
„Kas nutiko?“, – pasiteiravo jos. „Norėjau nupirkti baltą rožę mamai, bet turiu tik penkiasdešimt centų, o rožės brangesnės...“. „Eime, nupirksiu“. „Ačiū“, – sutiko mergaitė. Kol ji rinkosi, sūnus užsakė gražiausią gėlių puokštę, nurodė adresą, kuriuo reikėtų ją pristatyti, sumokėjo už paslaugą. Paskui sumokėjo ir už rožę, kurią išsirinko mergaitė. „Jei nori, galiu pavežti“, – pasisiūlė. Mergaitė nurodė gatvę miesto pakrašty. Nuvažiavus paaiškėjo, kad ten – jos mamos kapas. Po kelių minučių vyras skubiai grįžo atgal į gėlių saloną, atšaukė užsakymą, pasiėmė puokštę ir nuvažiavo pas savo mamą.
Šiomis dienomis išgirsime tikriausiai ne vieną panašią istoriją, gražų sveikinimą ir palinkėjimą. Miela tradicija, o ir mes patys pabūnam mielesni. Atrodo, net ir mass medios požiūris į moterį nors trumpam pasikeičia, ir ji tampa ne vien daiktu, įrankiu ir priemone. Lyg vieni iš įtakingiausių mūsų įvaizdžio, tiek moteriško, tiek vyriško, ir visuomenės nuomonės formuotojai būtų įsiklausę į Johno Lennono dainos „Woman is the nigger of the world“ žodžius – „We make her paint her face and dance / If she won't be a slave, we say that she don't love us / If she's real, we say she's trying to be a man / While putting her down, we pretend that she's above us“ – ir sumanę kompensuoti „dvasingumo stoką“.
Tiek jau to. Pasaulis keičiasi. Nauji vėjai, nauji žmonės, nauji dievai. Deivė Žemyna liko pasakose, tiesa, kartkartėmis dar apsilanko, kai prisimename senąsias, ikikrikščioniškas šventes ir tradicijas, bet, sutikime, ją jau nukonkuravo kitos deivės. Žinoma, jau nesugrįšime. Ne tik į deivių laikus, bet ir į tokią dar palyginus neseną „balanos gadynę“. O ir nereikia. Juk ir į vaikystę, kada tikėjome ir gerosiomis deivėmis, ir savo mamomis (ar tik ne jos ir buvo tos gerosios deivės?), kad ir kaip norėtume, nors akimirkai, nebepareisime. Vieni galbūt tam, kad galėtume vėl įsikibti į mamos ranką, kiti – ištaisyti savo klaidas.
Gerai būtų... jei tik vėl nepakartotume tų pačių klaidų ir kalčių. Betgi puikiai žinome, kad taip jau nebus, kad jokių laiko mašinų nėra, o laikas – negailestingas, todėl, užuot vaikiškai svajoję arba liguistai graužęsi, verčiau pasinaudokime ta proga, kurią gauname šiandien. Dar Seneka suprato: „Jeigu prie šiandienos ranką pridėsi, mažiau nuo rytojaus priklausysi. Beatidėliojant ir gyvenimas prabėgs...“ (Laiškai Liucilijui). Juk ne tik rytoj, bet ir po valandos ar net greičiau, gali būti jau per vėlu.
