aA
Istorijos falsifikatoriaus, kaip tvirtina estų saugumiečiai, vadovaujama Rusijos visuomeninė organizacija pradėjo skelbti Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse veikusių partizanų aukų sąrašus. „Ginkluotų antisovietinių nacionalistinių grupuočių“ taikiniais esą tapo tūkstančiai civilių – ne „raudonųjų komisarų“, o tiesiog sovietų valdžiai lojalių gyventojų. Buvusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė, Seimo narė Dalia Kuodytė įsitikinusi, kad tokia informacija viešinama propagandiniais tikslais, suplakus į viena ir kovotojus prieš partizanus, ir tuos, kurie išties nukentėjo per klaidą.
Rusijos visuomeninė organizacija susirūpino Lietuvos partizanų aukomis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

„Teisybę apie savo istoriją patys kaip nors išsiaiškinsime“

Fondo „Istorinė atmintis“, kuris skelbiasi esantis nekomercinė visuomeninė organizacija, „padedanti atlikti objektyvius mokslinius tyrimus aktualiomis Rusijos ir Rytų Europos XX a. istorijos temomis“, tinklalapyje pateikiami duomenys apie 1944-1947 m. įvykius Lietuvoje ir kai kuriose gretimose valstybėse. Šiuo metu prieinama informacija apie 3592 asmenis: 1106 kariškius ir 2486 civilius. 2663 iš jų esą buvo nužudyti, 563 – sužeisti, 310 – išvesta į mišką, 54 dingo be žinios.

Daugiau nei pusė šių žmonių – 2 073 – gyveno Vakarų Ukrainoje, 522 – Lietuvoje, 423 – Vakarų Baltarusijoje, 278 – Estijoje, 276 – Latvijoje.

Nors tinklalapyje paaiškinta, kad absoliuti dauguma nužudytųjų Lietuvoje buvo lietuviai, čia pat nurodyta, kad tik 3 asmenys iš tų, kurių duomenys skelbiami, buvo lietuvių tautybės. Net 308 iš jų buvo lenkai, 28 – ukrainiečiai, 16 – rusai, 2 – baltarusiai, 1 – latvis. Kitų tautybė nenustatyta.

„Nieko naujo čia nėra. Manau, kad viskas skelbiama propagandiniais tikslais. Teisybę apie savo istoriją gal patys kaip nors išsiaiškinsime“, – DELFI sakė D. Kuodytė, atkreipusi dėmesį, kad jos vadovautame centre veikia tam skirta programa. Anot parlamentarės, tikėti Rusijos teisiniais sumetimais ir gerais norais išsiaiškinti sunkoka.

D. Kuodytė pripažino, jog nuo partizanų rankos galėjo galvas padėti ir nekaltų žmonių, bet taip kalbėti apie daugumą iš 25 tūkst. aukų – toks skaičius nurodytas tinklalapyje – vienareikšminkai esą negalima. Beje, centro duomenų bazėje esama informacijos net apie 30 tūkst. asmenų, žuvusių nuo partizanų rankų. Tačiau šis skaičius apima ir karius, ir keliolika tūkstančių aktyvistų – vadinamųjų liaudies gynėjų arba stribų, veikusių prieš partizanus. „Rusų statistikoje viskas suplakta į vieną vietą. Tai nekorektiška“, – apibendrino parlamentarė.

Kritikuoja, kad partizanai virsta herojais

Kaip teigiama Rusijos organizacijos tinklalapyje, ilgus metus „ginkluotų nacionalistinių grupuočių“ veikla SSRS vakarinėje teritorijoje buvo tyrėjams uždrausta tema. Sugriuvus sovietų blokui įnirtingas „karas po karo“ esą atsidūrė nepriklausomų valstybių politinio elito dėmesio centre. „Nacionalinės mitologijos su aiškiai nubrėžtais antirusiškais parametrais sukūrimo būtinybė paskatino naujo nacionalinių herojų panteono gimimą“, – rašoma interneto svetainėje.

Jais buvo paskelbti kovotojai su sovietų valdžia, „neva laikę save valstybės pogrindinės nepriklausomybės simboliais“. „Taip, pavyzdžiui, Lietuvos „miško brolių“ vadas Jonas Žemaitis buvo oficialiai paskelbtas vienu iš teisėtų šalies prezidentų, o Ukrainos sukilėlių armijos lyderiui Romanui Šuchevičiui suteiktas herojaus vardas, kaip ir Ukrainos nacionalistų organizacijos vadovui Stepanui Banderai“, – aiškina fondo atstovai.

Todėl esą nenuostabu, kad per pastaruosius 15 metų ši kova minėtose šalyse tapo vienu iš labiausiai tyrinėjamų sovietinės praeities puslapių. Nacionalinėje istoriografijoje įsitvirtinusi „nacionalinės išsilaisvinimo kovos“ koncepcija tinklalapyje vertinama kaip vienašališka ir žalinga. „Miško brolius“ ir Ukrainos kovotojus verčiant herojais esą užmirštamos daugybė jų aukų, kurių didelė dalis „buvo visai ne raudonieji komisarai, o sovietų valdžiai lojalūs taikūs gyventojai“.

Remiantis šia informacija, vien Lietuvoje 1944-1956 m. „miško broliai“ nužudė per 25 tūkst. žmonių, iš kurių 85 proc. buvo lietuviai. Tarp aukų esą buvo apie tūkstantis vaikų. Vakarų Ukrainoje 1944-1953 m., teigiama, buvo nužudyta daugiau nei 30 tūkst. žmonių, pusė kurių buvo paprasti valstiečiai. Šiandien aukos esą primirštos, priešingai, jų garbė neva paminama: „Nacionalistinio teroro aukos vadinamos „sovietiniais agentais“, kaltę už jų nužudymus bandoma suversti NKVD.“

Remiasi senomis partinėmis ir saugumo suvestinėmis

Fondas „Istorinė atmintis“ skelbia tokią situaciją laikantis neleistina – esą aukų atmintį būtina puoselėti ir įamžinti, kaip ir nekaltų sovietinių politinių represijų aukų. „Esame įsitikinę, kad tai daryti reikia, net jei atsakymu į aukų atminimo įamžinimą gali tapti represijos iš tų, kuriems mielesni žudikai, pusės“, – teigiama tinklalapyje.

Anot fondo atstovų, tik kruopštus visų „antisovietinių nacionalistinių grupuočių“ veiklos aspektų tyrimas, paremtas rimtais šaltiniais, leis suprasti ir įvertinti šį tragišką mūsų bendros istorijos puslapį. Todėl „Istorinė atmintis“ ėmėsi šio projekto – visiems prieinamos elektroninės duomenų bazės. Į ją žadama įtraukti liudijimus apie visus, nukentėjusius nuo „nacionalistinių ginkluotų grupuočių“, veikusių Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vakarų Ukrainoje ir Vakarų Baltarusijoje.

Tinklalapyje turėtų būti skelbiamas kiekvienos aukos statusas (kariškis/civilis), tautybė, kas jam ar jai nutiko (buvo nužudytas, sužeistas, išvestas į mišką, dingo be žinios), kita informacija.

Šiuo metu skelbiami duomenys, užfiksuoti Rusijos valstybiniame archyve esančiose NKVD, vėliau – SSRS Vidaus reikalų ministerijos operatyvinėse suvestinėse. Jos buvo sudaromos remiantis informacija, plaukiančia į regioninius „kovos su banditizmu“ padalinius, ir kasdien būdavo perduodama vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui generolui S. Kruglovui. „Tokiu būdu NKVD vadovybė realiu laiku gaudavo informaciją apie nacionalistinių grupuočių propagandines ir teroristines akcijas bei diversijas („gaujų pasireiškimus“)“, – aiškinama tinklalapyje.

Duomenų bazės sudarytojai rėmėsi ir regioninių partinių struktūrų, vidaus reikalų ir saugumo organų ataskaitomis, įskaitant Ukrainos ir Baltarusijos archyvus.

Į sąrašus esą nebuvo įtraukti Raudonosios armijos kariai, vidaus reikalų struktūrų pareigūnai ir saugumiečiai, žuvę per partizanų likvidavimo operacijas.

Vadina istorijos falsifikatoriumi

2008 m. įkurto fondo „Istorinė atmintis“ vadovas Aleksandras Diukovas pernai rugsėjį skaitė pranešimą Vilniuje vykusioje konferencijoje apie Molotovo-Ribbentropo paktą, prie kurios rengimo esą prisidėjo Rusijos ambasados Lietuvoje. Renginys buvo skirtas „nešališkai pakto ir Antrojo pasaulinio karo priežasčių analizei“. A. Diukovas stebėjosi, kad paktas iki šiol laikomas „aktualiu politikos įvykiu“. Istorikas nenorėjo sutikti, kad paktas nulėmė Baltijos šalių okupaciją: „Jame apie tai nėra nė žodžio. Ten kalbama tik apie įtakos sferas."

Istoriko pavardė minima tarp dešimčių mokslinių ir publicistinių straipsnių, kuriuose gvildenama istorijos politizavimo problema bei Rusijos XX a. istorija, autorių. Jis yra sudaręs ir redagavęs ne vieną istorinės tematikos knygą. Kartu su žinomu Rusijos propagandininku, informacijos agentūros „Regnum“ vadovu Modestu Kolerovu, kuris pernai buvo neįleistas į Lietuvą, parengė knygą „Sovietinės represijos prieš Hitlerio kolaborantus Baltijos šalyse: nauji dokumentai“.

A. Diukovas daugiausia domisi sovietų partizanų judėjimu, nacių okupacija, karine antisovietine kova, sovietų valdžios represijomis Baltijos šalyse ir Ukrainoje. Jis piktinosi mėginimais sovietų nusikaltimus prilyginti nacių veiklai ir Rusijos istorikais, kurie bando objektyviai vertinti XX a. istoriją. Kai kuriuos kolegas jis net vadina įtakos agentais, o, pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą kaltino netinkamu istorijos interpretavimu ir žadėjo išleisti knygą apie lietuvių „miško brolius“.

Patį istoriką antivalstybine veikla apkaltino Estijos saugumo policija. „Žinomas istorijos falsifikatorius A. Diukovas. (...) Nors, kaip istorikas, neturi nei mokslinio laipsnio, nei išskirtinių profesinių pasiekimų, jis labai lengvai prieina prie dokumentų, saugomų Rusijos Federalinėje saugumo tarnyboje. Paprastiems istorikams, įskaitant ir Rusijos piliečius, šio archyvo durys yra užvertos", - užpernai buvo rašoma estų pareigūnų ataskaitoje.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.