Kiek liūdinanti detalė buvo už jos nugaros besigūžiantis pagrindinis šios istorijos dalyvis – be kelių savaičių aštuoniolikmetis sūnus, valdingos motinos užspaustas į kampą (ar už nugaros).
Geru tonu paprastai nepasižyminčios valstybės institucijos tarnautojos tąsyk buvo maloniai paaiškinta, jog sulaukus pilnametystės (Lietuvoje ši riba yra 18, ne 30 metų, kaip neretai atrodo kai kurioms mamoms) našlaičio pašalpa privalo būti pervedama į suaugusiuoju teisiškai valstybės laikomo žmogaus banko sąskaitą. Tačiau mamulė neatlyžo – ilgai muistėsi ir keiksnojo tokią teisinę (ir gyvenimo) neteisybę, bet galiausiai pasidavė – patraukė į buvusią taupkasę.
Nerimą, tiesa, kelia ne šios istorijos šarmas, o siaubinga to jauno žmogaus gyvenimo ironija – jam nesuteikiama teisė gyventi, už jį nugyvens mama...
Auklėjimo subtilumai / bjaurumai
Lietuvos motinos savitai auklėja savo vaikus. Šiukštu nepadoru kritikuoti tokią šventenybę, kaip motina, tačiau josios meilės niekas ir nekvestionuoja, manau, būtent pastarosios eilinėje Lietuvos šeimoje išties nestinga. Net atvirkščiai – apie motinos meilę esu ne kartą rašęs ir vis dar ją laikau vienu švenčiausių dalykų visame žmonių pasaulyje.
Tačiau meilė neturėtų mūsų apakinti (nors tą kasdien ir daro), mes privalome kritiškai vertinti tai, kokios esti Lietuvoje vaikų ir - visų pirma - vyrų auklėjimo tradicijos. Galbūt tuomet mums paaiškės svarbių kasdienių dalykų.
Vyras mūsų šalyje auklėjamas tarsi kaip ir bet kurioje Vakarų visuomenėje – yra nuolat bombarduojamas raginimais nebliauti, nesuskysti, nebūti per daug emocingas, - suprask, slėpti bet kokias žmogiškas emocijas, kurios vyrui yra absoliučiai nebūdingos ir daro jį mazgote. Kokiai moteriai gali patikti nevyriškas ar juo labiau moteriškas vyras, tiesa?!
Eilinį sykį mūsų visuomenėje balansuojama ties visiškais kraštutinumais – tarp prakaituoto (nuo pirmadienio) nevalytais dantimis nevalos iki dėl „Titaniko“ aistrų susigraudinančio žliumbiko. Vidurio dažniausiai nebūna.
Galbūt tada ir nereikėtų stebėtis, kodėl toks bet kokius jausmus (visų pirma, šilumą savo žmonai ir nuosaviems vaikams!) slopinantis vyras mieliau laiką leidžia ne su savo šeima, o su bendro likimo akcininkais prie butelio (ne mažiau 40°) ar palūžta dar iki tol, kol vyrišką kaklą apveja dusinanti virvė?
Lietuvos moterų fetišas
Lietuvos motinos auklėja savo vaikus neugdydamos jų savarankiškumo, o Lietuvos švietimo sistema neugdo vieno svarbiausių bet kurio žmogaus gebėjimų – priimti sprendimus. Summa summarum, mes turime ypatingo sprogumo socialinę amalgamą, kurios potencialios aukos esame visi.
Žinoma, arčiausiai sprogimo epicentro yra pats taip išauklėtas vyras, neretai pasirenkantis įvairias užsimiršimo formas (pastarųjų diapazonas pakankamai platus).
Šioje pavojaus zonoje atsiduria vyras, kuris visą gyvenimą motinos (ir/ar močiutės) buvo saugomas nuo įvairiausių pavojų, kur didžiausias dėmesys buvo skiriamas ne jo jausmams, o pilnam skrandžiui, kur buvo užrišami jo batai ir užmaunamos kelnės ir kur buvo kaskart indoktrinuojama – „nebus mamytės, pasirūpins žmonelė.“
Jokioje kitoje šalyje nesu matęs tiek daug moterų vyriškų drabužių skyriuose, kiek Lietuvoje. Tvirtai žinau, jog taip atsitiko ne todėl, jog lietuvės turi slaptą aistrą persirenginėti vyriškais džinsais ar nutįsusiais megztiniais – tikras vyras paprasčiausiai nemėgsta gražiai rengtis. Tikras (lietuviškas) vyras apskritai nemėgsta rengtis – jį aprengia žmona (mama/močiutė/ir t.t.).
Galbūt tai dalis atsakymo, kodėl tokios stulbinančiai gražios (aksiomatinė išvada) yra lietuvės ir tokie velniškai negražūs yra lietuviai vyrai. Kontrastai – begal paveikūs, tiesa?
Visi užgauti šio nejautraus ir užgaulaus teiginio gali pasikonsultuoti su bet kuriuo Lietuvoje besilankiusiu užsieniečiu (ar vaistininku).
Gyvenimo neįmanoma išmokti
Savarankiškai savo gyvenimo tvarkytis neišmokytas žmogus, už kurį visuomet viskas buvo padaroma, desperatiškai paklius į rankas tų, kurie žadės tvarką. Šią taisyklę patvirtina ne tik šeima, bet ir neracionali partnerių paieška bei tokios santuokos, kur nugyvenamas visas gyvenimas be meilės ar nutraukiamas priverstinis sandėris nesuėjus sutarties terminui (statistika byloja, jog net trečdaliu atvejų). Tai ryšku ir mūsų politikoje – Mesijai vis dar yra garbinami, o jų poreikis niekaip neslūgsta.
Bet gyvenimo niekaip neįmanoma išmokti, apie jį neįmanoma perskaityti, jo neįmanoma suprasti pasiklausius – jį neišvengiamai reikia patirti. Štai dėl ko nėra nieko negailestingesnio, kaip atimti iš žmogaus svajonę pačiam savo gyvenimą patirti su visais jo niuansais, kiekvieną nedidelį žingsnį dėliojant taip, kaip diktuoja intuicija. Net jei kartais tai ir verčia suklysti, bet juk praxis dixit (lot. patirtis moko).
Galbūt būtent dėl to ne tik puolama į glėbį atėjusiam išgelbėtojui (nesvarbu kur – politikoje, darbe ar asmeniniame gyvenime), bet ir taip trokštama kitam padėti sugrįžti į teisingą kelią, kurį tik tu vienas pats žinai.
Štai dėl ko nėra nieko negailestingesnio kaip versti kitą žmogų gyventi taip, kaip sekėsi gyventi tau. Tai tolygu tam, kaip atimti iš žmogaus svajonę – net jei tai ir troškimas visą gyvenimą kitiems daryti grimą.
Kelių juk milijonai, kažkada dainavo Andrius Mamontovas, o Jonas Mekas jam tarsi antrindamas pridūrė – žmogus gali gyventi daugiau nei vieną gyvenimą. Manding, kai kuriems laimingiesiems būtų nemažai bent jau atgauti tą jiems kol kas nepriklausantį vienintelį.
