Kad dar kartą kažkas už nugaros ciniškai prekiavo mumis, kūrė juodus planus, pūtė miglą į akis, o mes tuo tarpu sau laimingi šokom ir dainavom, statėm paminklus, alpom nuo krepšinio pergalių ir nesulaikomai žygiavome į Europą. Nieko nauja čia nėra. Sako, tarpukario Lietuvoje sovietų žvalgyba visaip rėmė tautininkų partiją ir jos lyderius, finansavo patriotinę spaudą, per savo agentus sugebėjo inspiruoti 1926 m. perversmą ir keturių komunarų sušaudymą. Nieko neįtarianti tauta ramiausiai šventino altorėlius Vytautui Didžiajam ir skaičiavo savo laimėjimus. Paskui ėmė dardėti rusiški tankai, ir buvo viskas baigta.
Nežinau, gal mes iš tiesų pasmerkti galingesnių kaimynų spaudimui bei savo valdovų liguistoms ambicijoms ir kvailumui? Na, su tankais dar galėtum kovoti, o iš valdžios laukti kažkokių permainų. Tačiau kaip kovoti su savimi ir kaip pakeisti save? Juk didžiausia Prezidentūros skandalo pamoka vėl ko gero bus ta, kad jokios pamokos nebus. Gyvensim kaip gyvenę.
Tai yra, ir toliau nematysim, negirdėsim, negalvosim. Kalėdų proga pirmiesiems dienraščių puslapiams, žiūrėk, ir vėl bus pririnkta naujų nuotykių iš klebonijų. Jeigu kas per daug aiškiai ir garsiai kalbės apie Rytų kaimynės grėsmę, tai vėl bus nurašoma psichikos sutrikimams. Užuominos apie dešimt Dievo įsakymų, žinoma, geriausiai tinka katekizmo pamokoms, o ne politikai. Patriotizmas, kaip jau įprasta, paliekamas "megztosioms beretėms".
Tarybiniais laikais buvo viskas daroma, kad žodis "tiesa" keltų baimę. Per nepriklausomybės metus darėme viską. kad žodį "tiesa" palydėtų atlaidi šypsena. Rezultatas tas pats – tiesa padaroma kliūtimi siekti ramaus, sotaus gyvenimo.
„Жить не во лжи“, – kitados melo apsiaustyje garsiai paskelbė Aleksandras Solženicynas. Gyventi ir nemeluoti. Gyventi tiesoje. To galėjo siekti kiekvienas sovietų imperijos gyventojas. Žinoma, už tai turėjai mokėti, tačiau nebūtinai kelione į Sibirą, nebūtinai tapdamas didvyriu ar kankiniu.
Močiutė, vedanti vaikus pirmosios komunijos, gyveno tiesoje. Ne kas kita, o mumyse tūnanti tiesos baimė sugalvojo pasiteisinimą, esą kitaip neįmanoma, esą privalai atiduoti ciesoriui, kas jam priklauso. Apsipratome su dvigubu dugnu. O kol nebuvo apsiprasta, prisimenu, kaip drebėjo ranka, kada reikėjo pasirašinėti tarybinio kario priesaikos lapą. Buvo visiškai aišku, kad tai nėra „жить не во лжи“.
Dabar visi skelbia, jog savo viduje nepritarė sistemai, jog komunistine ideologija nuoširdžiai tikėjo tik saujelė naivuolių ar idiotų. Kiti paprasčiausiai apsimetė ją tikį. Tačiau tai nebuvo paslaptis ir pačiai sistemai. Ji ir nesistengė žūtbūt pelnyti tavo karštų jausmų. Jai užteko tavo baimės, tavo apsimetimo ir veidmainystės. Jos pagrindinis tikslas ir buvo priversti tave priimti melo siūlomas žaidimo taisykles. Juk kiek sykių per tardymus ana pusė kartodavo: "Mums nesvarbu, ką tu galvoji. Svarbu, kad būtum lojalus". Ir kiek sykių iš tiesų imdavai manyti, jog nieko neprarasi, paėmęs į rankas raudoną vėliavą, atsistojęs prie balsavimo urnų, pacituodamas marksizmo klasikus.
Bet ar tikrai nepraradome? Ar šiandien nemokame kainos už mele nuolankiai nugyventus dešimtmečius, už baimę išgirsti ir priimti tiesą? Ar neištrynėme iš sąmonės atsparumo melui, tos nepamainomos sąlygos būti laisvam ir puoselėti laisvų piliečių visuomenę? Ar ne dėl to reikėjo pašiurpti per praėjusią rinkiminę kampaniją? Ar ne dėl to dabar užčiaupia žadą, kai viešai tyčiojamasi iš šventų dalykų? Prezidentūros skandalo esmė paprasta – pasirodo, mes puikiai išmokome ir toliau sugebame gyventi mele.
Tautos krizės ir katastrofos Senajame Testamente tapdavo dingstimi muštis į krūtinę ir atgailauti. Šaukti apie savo nuodėmes, užtraukusias dangaus rūstybę. Okupacijos, krašto niokojimai, tremtys – viskas Biblijos žmogui yra ne dėl to, kad taip lėmė politinės aplinkybės ar priešų žiaurumas, o todėl, kad mes patys buvome paskendę nedorybėse. Mes patys prasilenkėme su Dievo valia ir dėl to dabar kenčiame. Čia nėra nieko bendra su pamaldžia poza, su polinkiu visas nelaimes (o ypač svetimąsias) pavadinti Dievo bausme. Tikėjimo ir gyvenimo patirtis Dievo tautai sakė, kad iš pelesių ir griuvėsių prikelia ne savo nekaltumo deklaravimas, bet atgaila ir atsivertimas.
Kitados išniekinus bažnyčioje Švenčiausiąjį Sakramentą klebonas rengdavo atsiprašymo pamaldas ir suklupdydavo visą parapiją ant kelių. Ne kas iš ten esančių būdavo kaltas dėl to, bet atgailaudavo visi. Jeigu įvyko tokia šventvagystė, vadinasi, mes kažką padarėme ne taip.
Deja, kažkas negerai ir su mumis. Tai, kas šiomis dienomis krečia Lietuvą, negalėjo nutikti be paklaidos, įsivėlusios ne tik į Prezidento, bet ir į kiekvieno mūsų programas. Ir nieko kito negaliu sau pasiūlyti, išskyrus aną Solženicyno lozungą. Dar sykį. Pereiti į tiesos pusę. Atsidusus dėl visko, kas nepadaryta tiesos labui.
