aA
Praėjęs savaitgalis sujaukė santykinę politinių valdžių ramybę. Tautos prisikėlimo partijos lyderis Arūnas Valinskas, pareiškęs norą tapti kultūros ministru, o po to reaguodamas į prezidentės samprotavimus apie jo netinkamumą ir ištaręs jos atžvilgiu aštrią frazę („frakcija laikosi nuomonės, kad mes turėtume sulaukti ne kažkokios įskaudintos, bobiškos nuomonės, o oficialių valstybės vadovės argumentų, nes kol kas mes nieko kito negirdim“), privertė krūptelti valdančiąją daugumą. Toks aštrus konfrontacijos su prezidente deklaravimas labai silpnina valdančiosios koalicijos galimybes veikti.
L.Bielinis. „Poker face“ arba Prezidentė kovose (IV)
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

Konfliktas su prezidente valdančiajai daugumai tikrai nereikalingas. Premjeras, daugelis ministrų bei daugelis valdančiosios daugumos atstovų ilgai ir kantriai formavo nuosaikų, nekonfliktišką santykį su Jos Ekscelencija. Nėra paslaptis, kad prezidentė Vyriausybei bei valdančiajai daugumai yra viena iš svarbiausių jų sprendimų palaikymo atramų. Todėl valdančiosios daugumos ir prezidentės bendradarbiavimas šiandien yra ypač aktualus.

Tačiau A.Valinskas - nors dabar kiekvienas norėtų pasirodyti geras, paspardydamas šį „netradicinį“ politiką - yra tik susiformavusios santykių tarp politinių jėgų išviešintojas. Ar iš naivumo, ar iš gudrumo, garsiai ir jam būdingu stiliumi A.Valinskas pareiškė protestą ir nužymėjo savo asmeninio konflikto kryptis. Kokių priežasčių jis yra verčiamas tai daryti, nenagrinėsime. Pažvelkime kitu aspektu – A.Valinskas yra adekvatus jį spaudžiančiai jėgai. Taigi jo atsakymas prezidentei yra veidrodiškai identiška reakcija į prezidentės požiūrį į jį. Gal ji neišsakė savo nuomonės viešai ir taip arogantiškai, bet esu tikras, kad privačiai (bet taip, kad A.Valinskui būtų perduota) ji yra tėškusi analogiškų frazių. Taigi nemeilė, konfrontacija šioje situacijoje yra natūrali ir neišvengiama.

Dalia Grybauskaitė, aišku, dar ne kartą viešai parodys savo aroganciją, nes pagrindinė jos politinės elgsenos tendencija reiškiasi kaip politinių partnerių ir konkurentų baimė ir iš čia sekantis nepasitikėjimas jais. Taigi prezidentė vėl demonstruos vieną ir tą pačią politinę taktiką – kitų politikų, jų siūlymų ignoravimą, silpnesnių politinių jėgų iniciatyvų menkinimą („Tokių siūlymų iš įvairių nedidukių partijų ateina daug, bet tai – svajonė“).

Bandydama grubiai pakeisti politiką, nusistovėjusias tikrai neigiamas tendencijas, tradicijas, įpročius, D.Grybauskaitė nepastebi, kaip daugina savo priešus bei silpnina savo perspektyvas veikti Lietuvos naudai.
Lauras Bielinis

Apibendrinant galime teigti, kad prezidentė suformavo kategoriško ir nepagarbaus požiūrio į politines partijas bei politikus kultūrą. Tokia politinės aplinkos vertinimo terpė ir yra A.Valinsko skandalo atsiradimo sąlyga. Taigi A.Valinskas yra tiesiog persistengęs jos mokinys - nemokėjo „paerzinti“ oponentės kūrybiškiau ir subtiliau.

Politiškai ši situacija bevertė, tačiau politinės kultūros bei konfrontacijos prasme ji svarbi, nes mes imame žvelgti vienas į kitą ypač griežtai ir negailestingai. Mes sukuriame terpę atsirasti ir veikti radikaliems bei nevaldomiems politikams. Šioje situacijoje socialdemokratų siūlymas (Vytenis Andriukaitis ragina visą Seimą atsiprašyti prezidentės D.Grybauskaitės už parlamentaro A.Valinsko žodžius) rodo bandymą atrasti šiltesnį santykį su prezidente. Tokiu būdu, ko gero, siekiama pakeisti neigiamas įtampas, atsverti tą nelemtą beverčio politinio irzlumo ir vienas kito žeminimo inerciją. Tik nemanau, kad socialdemokratai sulauks prezidentės dėkingumo, geriausiu atveju ji nepastebės, blogiausiu – sekdama naująja politinio elgesio linija, ji pasiūlys jiems nesikišti ar dar kaip nors atstums pagalbos ranką.

Taigi galime teigti, kad šiandieninė politinė tendencija – konfliktas bei nepagarba yra ne A.Valinsko kalbos rezultatas, bet nevykusio, atsainaus ar baimingo prezidentės komunikacinio įpročio, palaikomo ir savaip skatinamo Lietuvos politiniame lauke, manieros atkartojimas.

Kita vertus, tokio pobūdžio konfrontacijos politikoje gali būti produktyvios, jeigu siekiama dominuoti ir neleisti kitoms valdžios šakoms susitelkti ir pasirodyti pozityvioje šviesoje. Prezidentė susilpnino prokurorinės priežiūros sparną, laiko įtampoje Vyriausybę ir jai gali būti naudinga turėti Seimą, nesugebantį tarpusavyje susitarti. Tokioje situacijoje Konstitucijos apibrėžta simbolinė prezidentinė valdžia bent trumpam tampa realia gailia. Taip situacija gali būti privesta prie visiško absurdo – visiško visuomenės nepasitikėjimo Seimu bei politinėmis partijomis. Jau nesvarbu kas bus valdančioji dauguma, kas opozicija – reputaciją praras visi. Bet tai tegul lieka mano abstrakčiu samprotavimu.

Konfliktas su prezidente valdančiajai daugumai tikrai nereikalingas. Premjeras, daugelis ministrų bei daugelis valdančiosios daugumos atstovų ilgai ir kantriai formavo nuosaikų, nekonfliktišką santykį su Jos Ekscelencija.
Lauras Bielinis

Greičiausiai realu yra tai, kad Dalia Grybauskaitė elementariai nesuvokia politinių jėgų santykių subtilumo, ir tuo labiau nesusigaudo politinių partijų bei visuomenės sąryšyje. Jos teiginių, vertinimų atrama į reitingus tėra paviršiškas bandymas suvokti politinę realybę, kur visuomenės meilė ir nemeilė politikui slepiasi detalėse, kartais labai individualiose, sociologiškai neapčiuopiamuose ir vertybiškai niuansuotose.

Daliai Grybauskaitei trūksta paprasto politikos procesų, politinių emocijų bei nuotaikų logikos žinojimo. Bandydama grubiai (šis žodis čia tinka) pakeisti politiką, nusistovėjusias tikrai neigiamas tendencijas, tradicijas, įpročius, jis nepastebi (ar nenori matyti), kaip daugina savo priešus bei silpnina savo perspektyvas veikti Lietuvos naudai. Politikos menas dažnai įvardijamas kaip gebėjimas laviruoti tarp konkurentų, telkiant sąjungininkus ir silpsiant priešininkus.

Demokratinės valstybės sąlygomis kiekvienas rimtas sprendimas neišvengiamai reikalauja ilgo ir kruopštaus derybų proceso su oponentais bei šalininkais. Taigi sprendimai ateina nelengvai ir bet kokia nesuderinta detalė gali sulaužyti jau nusistovėjusį susitarimą, finalo galimybę. Lietuvoje ši taisyklė taip pat galioja. Juolab, kad šalies parlamente nėra ryškiai dominuojančios jėgos, kuri galėtų nulemti sprendimus. Ir tuo labiau nėra ir nebus tokio autoriteto, kuris nulemtų bendrą susitarimą.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.