Esą ieškotas itin pavojingas nusikaltėlis, vieną gražią dieną, kaip tik visuotinės akcijos „Darom“ išvakarėse, išeina iš dėdės namelio su savimi pasiėmęs butelį, nueina prie marių, užspringsta savo skrandžio turiniu, atsistoja kniūpsčias ir numiršta. Tiesa, prieš tai pistoletą, iš kurio nušovė du žmones, pametėja šiek tiek toliau nuo savęs - gal kad tyrėjai jį rastų, o gal kaip tik, kad nerastų.
Prieš numirdamas dar sugeba nusirengti paltą ir pasitiesti po savimi - matyt, kad minkščiau būtų, o eidamas per pažliugusią žemę nesusitepa net batų, jų padai visiškai švarūs.
Tyrėjai smurto žymių ant kūno nepastebi, esą kraujas galėjo atsirasti vyrui nugriūnant, o mėlynės atsirado jau po mirties, mat kūnas rastas veidu į žemę, kraujas sutekėjo į galvą, veidas pamėlo, neatpažįstamai ištino ir tik morge patinimas pradėjo slūgti.
Pareigūnai tikina, esą jau esant kūnui lavoninėje, jiems kilo įtarimų, ar tai nebus D.Kedys. Bet net ir tada skambinama ne artimiausiems žmonėms, tėvams ar seseriai. Tyrėjai apklausia L.Stankūnaitę.
„Nežinau kodėl taip padaryta, čia tyrimo taktika, niekur neparašyta, kas pirmas turi būti apklaustas“, - tyrėjus teisina R.Petrauskas ir vis žada, jog į visus klausimus anksčiau ar vėliau bus atsakyta.
