Žiemą varyti apeigomis – naivu. Tai metų laikas ir tiek. Ji netruks pasibaigti ir be apeigų. Bet yra svarbių dalykų, kurie priklauso nuo mūsų ir be mūsų pastangų gali nepraeiti ir nesibaigti.
Užgavėnių kaukėse žmogiškosios prigimties atspindžiai
Kaukė yra vienas seniausių, dar pirmykštės žmonių bendruomenės laikus menantis apeiginis reikmuo. Seniausiomis laikomos gyvūnų kaukės. Būdingiausios Užgavėnių kaukės – ožys, arklys, raitelis, gervė, rečiau – avinas, meška, jautis.
Jau pirmykščių žmonių urvai buvo išmarginti gausybe gyvūnų atvaizdų. Ilgą laiką šie piešiniai buvo siejami su senovės medžiotojų poreikiais. Tačiau įdėmiau patyrinėjus pasirodė, kad Vakarų Europos senojo akmens amžiaus tapyboje nėra žmonių arba medžioklės scenų atvaizdų iš viso!
Tėra aptinkami tik gyvūnai arba būtybės su mišriais žvėries ir žmogiškais bruožais – kažkokie mitiniai veikėjai, o gal kaukėti persirengėliai? Seniausi gyvūnų ir pusiau žmonių-pusiau gyvūnų piešiniai greičiausiai buvo mitinių-toteminių žmogaus protėvių atvaizdai. Tai yra, paprasčiau sakant, įsivaizduojamų būtybių, iš kurių „kilo žmonės“, atvaizdai.
Stebėdami gyvūnus, vilkdamiesi jų kailiais ir mėgdžiodami jų elgesį, mūsų protėviai siekė mistinio susitapatinimo su gyvūno vaizdiniu, norėdami pažadinti, sukelti, sustiprinti ir valdyti savyje geidžiamus instinktus bei jiems padedant nugalėti gyvenimo kelyje iškylančius sunkumus.
Religijotyrininkas ir sociologas E. Durkheimas rašė: „Žmogus turi kažką gimininga gyvūno prigimčiai – jo gerąsias savybes, beje, taip pat ir ydas. /.../ Tam tikromis aplinkybėmis, ypač kilus pavojui, žmogus esą galįs įgauti to gyvūno pavidalą. /.../ Sakoma, kad gyvūnas – žmogaus draugas. O kadangi dažnai tikima gyvūną turint stebuklingų galių, jis jas perduoda savo žmogiškajam bendrui. Šis tiki esąs atsparus kulkoms, strėlėms, bet kokiems smūgiams. Žmogus taip pasitiki savo globėjo galia, kad net nepaiso didžiausių pavojų ir ramiai, be baimės atlieka stulbinamus žygdarbius: tikėjimas suteikia jam drąsos ir jėgų“.
Archajiškame mitologiniame mąstyme gyvūnų vaizdiniai buvo savotiškas kodas, perteikiantis žmogaus savivoką bei santykius su kitais. Šio mąstymo palikimu galima laikyti gyvūnų alegorizavimą: sakmėse, pasakose, pasakėčiose, patarlėse, frazeologizmuose... Netgi šiuolaikinio vaiko auklėjime vis dar lieka gana ryškus tas zoomorfinis kodas: pasakos apie gyvūnus, gyvūnus vaizduojantys žaislai, žaidimai, švelnūs žodžiai…
Gyvūnų vaizdinių paplitimas visų laikų religijose ir mene rodo šios rūšies simbolių svarbą žmonių visuomenei bei primena, kaip svarbu prigimtinius instinktus padaryti savo gyvenimo sudedamąja dalimi. Juk gyvūnas savaime nėra nei geras, nei blogas, jis – gamtos dalis ir išreiškia tai, kas būdinga gamtai. Žmogiškosios prigimties pagrindus taip pat sudaro instinktai. Ši mumyse glūdinti gyvuliška instinktyvioji psichikos sudedamoji dalis gali pasitarnauti suteikdama mums gyvybinių galių, bet gi gali būti ir pavojinga, jei lieka nesuvokta ir neįtraukta į mūsų gyvenimo vyksmą.
Žmogus – vienintelė būtybė, gebanti valdyti savo instinktus, pasitelkdamas valios galias. Tačiau žmogus taip pat gali ir užgniaužti, iškreipti, sužeisti juos. O juk žvėris įsiunta ir tampa labai grėsmingu būtent tada, kai jį sužeidžiame. Užgniaužti instinktai slegia, kankina ir net gali sunaikinti žmogų.
Jeigu pirmykščiams žmonėms grasino dar nekontroliuojami prigimtiniai potraukiai, tai civilizuotiems pavojų kelia būtent nuslopinti ir užspausti instinktai. Psichoanalizės mokslas teigia, kad būtina vientiso sveiko gyvenimo sąlyga yra savo instinktyviosios gyvūniškos sielos dalies priėmimas. Jeigu pirmykštis žmogus turėjo sutramdyti savyje gyvūną ir paversti jį savo pagalbininku, tai civilizuotas žmogus turi pagydyti savyje sužeistą žvėrį ir susidraugauti su juo.
Žmogus nuo neatmenamų laikų troško pažaboti ir valdyti savo vidines, sąmoningai kontrolei sunkiai pasiduodančias, galias. Neįstengdamas su jomis susitvarkyti tiesiogiai, jis perkėlė jas į išorinius pavidalus, į regimus reiškinius, daiktus, pastariesiems suteikdamas žmogiškąsias dvasines prasmes – paversdamas juos ženklais, simboliais su kuriasi jau pajėgė atlikti norimus veiksmus. Taip mumyse slypinčioms, sunkiai apčiuopiamoms ir suvaldomoms galioms priskirdamas apčiuopiamus atitikmenis žmogus įgavo valią jas suvokti ir suvaldyti.
Šalia archajiškų gyvūnus ir mitines būtybes vaizduojančių kaukių Užgavėnių karnavaluose sutinkame ir gausybę žmogiškuosius gyvenimo vaidmenis įkūnijančių, tiek tradicinių, o pastaruoju metu ir šiuolaikinių personažų atvaizdų: daktarus, žydus, čigonus, prekeivius, kareivius, valdininkus, prostitutes, gėjus...
Psichologas K. G. Jungas kauke arba persona vadino žmogaus socialinį vaidmenį visuomenėje išreiškiantį archetipą. Vienas garsiausių psichoanalizės pradininkų šį terminą paėmė iš vokiškos dramos juo apibūdindamas žmogaus prisitaikymo prie visuomenės būdą. Juk socializuodamasis žmogus priverstas susikurti tam tikrą įvaizdį ir „užsidėti“ kaukę, su kuria pasirodo viešumoje ir kuri pasireiškia tam tikru elgesio būdu bei tam tikro socialinio vaidmens atlikimu.
Kova su More - galimybė išlikti
Užgavėnių karnavale ne tik materializuojame ir aktualizuojame pagrindinius prigimtinius bei sociokultūrinius mūsų žmogiškosios visuomenės tipus, bet ir perkeičiame juos, pasikeisdami vaidmenimis su gyvūnais ir žmonių bendruomenės nariais.
Panašu, kad Užgavėnių ritualas imituoja pirmapradžius laikus, kai pasaulis dar buvo nediferencijuotas, ir kai viskas buvo susimaišę. Todėl neatsitiktinai karnavalo metu mūsų žmogiškos kaukės persimaišo su gyvūnų ir demonų vaizdiniais ir visi įsukami į pirmapradį sūkurį: keičiamos lytys – vyrai persirengia moterimis, moterys – vyrais, gražuolės virsta pabaisomis, pabaisos – gražuolėmis, juokdariai – valdovais, valdovai – juokdariais... Nusistovėjusi Pasaulio tvarka laikinai išardoma tam, kad pasinėrę į pirmaprades versmes ir išlaisvinę savo prigimtinius instinktus vėl pakiltumėme ir pradėtumėme telkti bei kurti darnų, atnaujintą ir apvalytą nuo Morės pinklių gyvenimą.
Neatsitiktinai kultūros tyrinėtojai Užgavėnių apeigose įžvelgia kosmogoninės pasaulio tvarkos atkūrimo šventės apeigų atbalsį. Senovėje tokiomis apeigomis buvo siekiama sunaikinti chtoniškos prigimties būtybę tam, kad jos sugadinta ir pašlijusi kosminė darna būtų vėl atkurta iš jos pačios sudedamųjų dalių.
Ir išties, kalendorinis Užgavėnių laikas – lemtingas. Po ilgos žiemos apmažėjus maisto atsargoms ir nusilpus gyvybinėms jėgoms, tekdavo ne tik susiveržti diržus, pataupyti ir pasninkauti, bet ir nepalūžti iš vidaus – atsispirti žiemos slogučiui, kasdienybės pilkumai, sunkmečiui ir ligoms. Užgavėnėse – tarp vasario ir kovo – susitinka vasara su žiema. Bet už tai, kad vasara būtų arba tiksliau, už tai, kad vasaros sulauktume – dar reikia pakovoti. Žiema išeina pagal kalendorių, o negandos, negalios ir mirtis linkę pasilikti ir nežada trauktis be mūsų pastangų.
Todėl Užgavėnių apeigos nukreiptos ne apskritai prieš žiemą, bet prieš Morę – mirties ir blogio įsikūnijimą. Įvairių tautų mitologijose ir religijose mitinės būtybės ar dievybės buvo įvardijamos žodžiais su šaknimi Mar- bei Mor-, kas reiškias būtent destrukciją, mirtį ir blogį.
Užgavėnėse, pasitelkę apeigines kaukes tam, kad susitapatintų su iš protėvių paveldėtais mitiniais vaizdiniais, žmonės siekė aktualizuoti visas savo prigimtines-instinktyvias bei įgytas visuomenines ir kultūrines savybes bendram pasipriešinimui prieš mirties ir nebūties apraiškas. Bendruomenė sukyla bendram veikimui, bendram tikslui – Morės sunaikinimui ir kosminės darnos atkūrimui apeiginėje, o galiausiai ir pačioje realiausioje tikrovėje – žmogaus sieloje ir kūne.
Užgavėnių Morės įveikimas yra simbolinė protėvių pamoka mums, kaip turime atsispirti sumaiščiai, destrukcijai ir mirčiai savyje, kad atgautume Pasaulį.
