Malonu yra ir tai, kad išaugo teikiamų paslaugų kultūra, pirkėjas gauna gana geros kokybės prekių, beveik negaišta laiko eilėse, kur kas racionalesnė yra teritorinė prekybos objektų dislokacija.
Toks yra mažmeninės prekybos sektoriaus šiandienis fasadas. Tačiau visuomenei turėtų rūpėti ne tik paradinė, tačiau ir šešėlinė pusė. Tai ypač pasakytina apie populiariuosius prekybos tinklus, kurių plėtra jau įgauna hipertrofuotų bruožų, skatinančių tam tikrų ekonominių patologijų atsiradimą.
Nesąžininga partnerystė
Pirmiausia tai susiję su monopolistinių tendencijų stiprėjimu prekyboje. Antai Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas byloja, kad 2002 metais penkių didžiųjų prekybos tinklų mažmeninė prekių apyvarta sudarė 47 proc. šalies mažmeninės prekių apyvartos, o maisto prekių sektoriuje – net 72,7 proc.
Vien UAB „VP Market”, kurio prekybos tinklui metų pradžioje priklausė 161 parduotuvė, užimta mažmeninės prekybos rinkos dalis pernai sudarė 22,4 proc., o maisto prekių grupėje – 34,5 proc.
Antrojo pagal dydį „Iki” valdomo mažmeninės prekybos tinko dalis sudaro 10,1 proc., o maisto prekių grupėje – 16,5 proc. bendros mažmeninės prekių apyvartos. UAB „Rimi” šie rodikliai siekė atitinkamai 5,3 proc. ir 8 proc.
Kai kuriose apskrityse didžiųjų prekybos tinklų įsivyravimas dar ryškesnis. Tarkime, Utenos apskrityje 2002 m. jie užėmė net 48,5 proc. mažmeninės prekių apyvartos rinkos, Vilniaus apskrityje – 46,7 proc., Alytaus apskrityje – 45,8 proc., Panevėžio apskrityje – 43,7 proc.
Ūkio subjektai, vyraudami rinkoje, visuomet siekia to paties – geresnių sąlygų sau partnerių sąskaita. Ne išimtis yra tam tikrų teritorijų rinkose įsitvirtinę prekybininkai.
Specialų mažmeninės prekybos tinklo tyrimą atlikusi Konkurencijos taryba daro išvadą, kad, vyraudami rinkoje, didieji prekybos tinklai iš esmės siekia tų pačių tikslų. Derybose su tiekėjais yra reikalaujama palankių sau prekių tiekimo sąlygų, kainų nuolaidų, ilgesnių atsiskaitymo terminų už patiektą produkciją. Tiekėjai, neturėdami pasirinkimo galimybės, yra priversti sutikti.
Esama pagrindo teigti, kad prekių kainų nuolaidos, kurios neretai siekia 10 proc. ir daugiau patiekto produkto vertės, yra finansiniu požiūriu apskritai neteisėtos pajamos. Kitaip tariant, tai yra paslėpta vyraujančia padėtimi rinkoje naudojimosi forma. Kokių nors papildomų paslaugų už šią nuolaidą prekybos tinklai neteikia.
Tvirtinama, kad ši nuolaida, kuri, tarkime, „VP Market” sutartyje įvardijama kaip apyvartos nuolaida, siejama su marketingo paslaugomis ir prekių reklama. Tačiau tai prasilenkia su tikrove, nes, produktui atsidūrus prekybos tinkle, jo reklama – pardavėjo reikalas.
Keistasis „įėjimo mokestis”
„Įėjimo” į prekybos tinklą mokestis – komercinio amoralumo viršūnė. Prekės pardavimu suinteresuoti tiek gamintojas, tiek pardavėjas, nes tai abiejų šių subjektų pajamų šaltinis. Tad kodėl gi vienas iš jų turi mokėti antrajam kažkokį mokestį?
Atsakymas labai paprastas. Vienas iš šių subjektų susikūrė rinkoje išskirtinę padėtį ir gali kitam diktuoti nepalankias sąlygas. Nori, kad taviškis produktas pakliūtų ant „VP Market” lentynos – mokėk duoklę, kuri esti ne tokia jau menka. Antai iš ką tik dienos šviesą išvydusio savaitraščio „Laikas” už teisę pakliūti į „VP Market” tinklą buvo pareikalauta 3 tūkst. Lt.
Prekybos tinklams įsivyravus rinkoje, prekių tiekėjams yra įperšamos nepalankios, neretai net diskriminacinės sąlygos. Štai „VP Market” sutartyje su prekių tiekėjais reikalaujama, kad pastarieji mokėtų tinklui kainos ir brūkšninio kodo pakeitimo baudas. Tiesa, sutarčių tekste jie vadinami mokesčiais, tačiau tai iš esmės nepelnytos sankcijos.
Prekių tiekėjui yra numatyta galimybė pakeisti kainas tuo atveju, jeigu rinkoje įvyksta žymūs nenumatyti pokyčiai. Tačiau kodėl tiekėjas turi sumokėti prekybininkui vadinamąjį kainos pakeitimo mokestį? Panašiai yra ir su prekių brūkšninio kodo pakeitimu.
Stebina ir tai, kad „VP Market” neįsipareigoja realizuoti gautų prekių. Sutartyje yra specialus punktas, kuriame prekybos tinklas numato vien tik sau palankias sąlygas, t.y. gali grąžinti tiekėjui jo produkciją dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kitaip tariant, prekybininkai pasilieka sau galimybę perkelti ant tiekėjų pečių savo prasto darbo rezultatus (nevykusi reklama, netinkamas prekių išdėstymas ir pan.).
Konkurencijos tarybos pasyvumas
Taigi sutartyse su tiekėjais yra daugybė vien tik prekybos tinklams naudingų sąlygų. Nors tai ir yra akivaizdus naudojimasis vyraujančia padėtimi rinkoje, deja, Konkurencijos taryba pažeidimų čia neįžvelgia. Tai, pasak sąžiningos konkurencijos sergėtojų, tik prekybos tinklų pranašumai.
Apmaudu, kad pranašumais laikoma stambiųjų prekybos tinklų galimybė piktnaudžiauti. Tuo įsitikintų ir patys Konkurencijos tarybos specialistai, jeigu atidžiai išnagrinėtų su tiekėjais pasirašytas sutartis. Ne paslaptis ir tai, kad prekių tiekėjas, nesutikęs su prekybininkų reikalavimais, apskritai netenka realizavimo rinkos. Todėl rinktis nėra iš ko. Esmė ta, kad visi stambieji prekybos tinklai kelia išskirtinai sau palankias prekių tiekimo ir atsiskaitymo sąlygas.
Būtent tokia padėtis ir yra klasikinio piktnaudžiavimo savo monopolistine padėtimi rinkoje pavyzdys. Dėl suprantamų dalykų tiekėjai vengia dėl to skųstis. Tuo tarpu pati Konkurencijos taryba delsia pradėti esminį prekybos tinklų veiklos tyrimą.
Taigi už puikaus fasado slepiasi ne itin korektiški prekybos tinklų santykiai su savo partneriais. Todėl akivaizdu, kad naujai rengiamame Konkurencijos įstatyme šie dalykai turėtų būti įvertinti. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tą aplinkybę, kad dabar galiojančiame įstatyme nustatyta 40 proc. vyravimo rinkoje riba netinka mažmeninei prekybai. Dėl prekybos tinklų teikiamų paslaugų lokališkumo turėtų būti fiksuojamas vyravimas ne šalies, o atskirtų regionų rinkose.
Šiuo metu Vyriausybės nutarimu Ūkio ministerijoje yra sudaryta speciali grupė, kuri nagrinėja būtinybę didiesiems prekybos tinklams taikyti papildomas teisinio reguliavimo priemones. Reikia tikėtis, kad daugelis čia paminėtų problemų atsispindės šios grupės darbo išvadose.
Europos valstybių patirtis
Su būtinybe teisiškai reglamentuoti mažmeninės prekybos įmonių veiklą anksčiau ar vėliau susidūrė iš esmės visos Europos valstybės. Specialiais įstatymais prekybos įmonių veikla reguliuojama Prancūzijoje, Danijoje, Vokietijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Ispanijoje. Deja, Lietuvoje į šią problemą dėmesys atkreiptas kiek pavėluotai.
Reglamentuodamos mažmeninės prekybos įmonių veiklą Europos valstybės siekia, kad gamintojų (tiekėjų) ir prekybininkų santykiuose nebūtų iškraipoma ar ribojama konkurencija. Ypač sekama, kad nebūtų piktnaudžiaujama vyraujančia padėtimi rinkoje. Problemines situacijas ir konkrečius ginčus nagrinėja konkurencijos priežiūros tarnybos, vartotojų teisių apsaugos institucinės grandys ir teismai.
Ypač daug dėmesio skiriama mažmeninės prekybos objektų plėtros derinimui su miestų planavimo ir žemės naudojimo projektais. Šitaip siekiama išvengti automobilių kamščių, užtikrinti aplinkos apsaugą. Lietuvoje kol kas šie dalykai vyksta stichiškai.
Kita vertus, reguliuojant stambiųjų prekybos tinklų plėtrą, yra ginami nedidelių parduotuvių interesai. Būtent smulkūs prekybininkai pajėgūs užpildyti įvairias rinkos nišas tiek asortimento, tiek teritorinio išsidėstymo požiūriu. Todėl siekiama, kad prekybos gigantai neišstumtų jų iš mažmeninės prekybos rinkos. Šie dalykai ypač atidžiai reglamentuojami Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje ir Ispanijoje. Kai kuriose valstybėse ribojamas didžiųjų parduotuvių darbo laikas.
Tuo pat metu siekiama neperlenkti lazdos, nes stambiųjų parduotuvių teikiamus pranašumus, galimybę apsipirkti vienoje vietoje vartotojas labai vertina. Todėl kai kurios valstybės (Prancūzija, Vokietija) pastaruoju metu liberalizuoja kiek per griežtą didžiųjų parduotuvių veiklos reglamentavimą.
