“Netikėkite, kai kas nors juodins boksininkus. Klaipėdoje įvykęs žiaurus nusikaltimas, dėl kurio įtariamas šiokių tokių pasiekimų bokse turintis jaunuolis, negali būti siejamas su šia sporto šaka. Sportas čia niekuo dėtas. Viską lemia šiuolaikinio gyvenimo specifika - susvetimėjimas ir turtų troškimas. Boksas žmogų gali išgelbėti, bet ne pražudyti”, - “Kauno dienai” tvirtino Lietuvos bokso federacijos (LBF) generalinis sekretorius Vytautas Sinkevičius.
Taip jis komentavo pastebėjimus, kad kovinei sporto šakai Lietuvoje nepavyksta atsikratyti kriminalinio šleifo. Tokį įvaizdį sustiprino šalies jaunių bokso čempionui Artūrui S. mesti įtarimai, jog šis galėjo mirtinai subadyti žinomą Klaipėdos advokatą.
“Banditų sporto šaka. Išanalizuokite bet kokio boksininko veiklą ir pamatysite, kad ne vienam jų galima pritaikyti bent keletą Baudžiamojo kodekso straipsnių”,- teigė aktyviai sportu besidomintis kaunietis L.J. Jo įsitikinimu, taip mano nemenka visuomenės dalis.
Nušautas Garliavoje
1992 metų rugpjūčio 12 dieną Kauno rotušėje vyko didžiulė šventė. Tuometiniai miesto vadovai kėlė šampano taures už neseniai iš Barselonos sugrįžusius Lietuvos olimpiečius. Tarp jų buvo ir boksininkas kaunietis Vidas Markevičius.
Praėjus daugiau kaip mėnesiui, jis žuvo Garliavoje. Pussunkio svorio kategorijoje Lietuvoje sau lygių neturėjusiam vaikinui buvo peršautas kaklas. “Galima sakyti, Vidą užauginau nuo keturiolikos metų. Kas iš tiesų tuomet atsitiko Garliavoje, iki šiol neaišku, nors apie tai daug klausinėjau buvusių boksininko draugų”, - neseniai “Kauno dienai” teigė prieš vienuolika metų žuvusio olimpiečio treneris Henrikas Petkevičius.
Tragiško įvykio dalyvių pasakojimų būta gana prieštaringų. Parodymai sutapo tik dėl kelių aplinkybių - incidentas vyko verslininko name, kuriame buvo švenčiamas gimtadienis. Be to, visi įvykio liudininkai tvirtino, jog nuaidėjo ne vienas šūvis. Tuo metu viešai svarstyta: kas buvo žuvęs olimpietis - reketininkas ar auka?
Atvykimo tikslas - neaiškus
Tragiškas incidentas įvyko 1992 metų spalio mėnesį, dienos metu. Automobilis, iš kurio išlipo V.Markevičius ir dar du vyrai, sustojo Garliavoje, prie Vytauto gatvėje esančio ištaigingo (tuometiniu supratimu) namo. Jame skambėjo muzika ir girdėjosi šventinis šurmulys. Netrukus visa tai nutraukė šūviai.
Praėjus keletui dienų, vienas V.Markevičiaus aplinkos žmonių pasakojo, kad vyrai pas verslininką atvyko nusipirkti siūlų. Kai įsilinksminusio šeimininko paprašė parodyti prekę, šis, neva, stvėręs medžioklinį šautuvą ir nei iš šio, nei iš to pradėjęs šaudyti.
Namo šeimininkai pateikė kitokią kruvinos tragedijos versiją. Tąkart čia iš tiesų buvo švenčiama - namo šeimininko sūnaus draugui gimė duktė. Incidento sukrėsta Garliavos verslininkų šeima teigė, jog niekada svetimų į vidų neįsileisdavo. Ir štai netikėtai kambaryje pamatė tris augalotus vyrus, kurie reikalavo pinigų. Nieko kito neliko, kaip čiupti medžioklinį šautuvą ir gintis.
Prabilo ir pistoletai
Po įvykio apžiūrėjus patalpas, rasti ne tik medžioklinio šautuvo šratai, bet ir pistoleto “Makarov” gilzės. Išvarpytos koridoriaus sienos liudijo, jog būta gana intensyvaus susišaudymo. Be to, į šlaunį buvo sužeistas vienas V.Markevičiaus draugų, kuris iš pradžių tvirtino, kad žaizda buvo padaryta medžiokliniu šautuvu, o paskui - kad pistoletu.
Po kruvino incidento dingo namo šeimininko sūnus ir jo draugas. Liko neaišku, ar jie pasislėpė, ar buvo pagrobti. Mįslėmis ir dviprasmybėmis apipintas įvykis Garliavoje tapo kruvina dėme, kuri metė nemalonų šešėlį ant Lietuvos bokso laurų.
“Praėjo daug metų, tačiau nieko nauja apie šį įvykį nesužinojau. Galiu pasakyti tik tiek, kad Vidas buvo labai draugiškas, visiems linkęs padėti žmogus, tačiau nemokėdavo apskaičiuoti galimų pasekmių. Manau, kad į tragišką istoriją jis įsivėlė įkalbėtas draugų”,- spėjo buvęs boksininko treneris H.Petkevičius.
Be to, jis pastebėjo, kad po Barselonos olimpiados, kurioje nors ir pasirodė labai kukliai, V.Markevičius pasijuto išskirtinis, vertas geresnio gyvenimo. O tokio gyvenimo pagundos tuo metu buvo labai didelės. Žmonės greitai praturtėdavo, apsisupdavo įspūdinga prabanga ir neretai lygiai taip pat greitai sužlugdavo.
Nušovė bokso federacijos prezidentą
2001 metų lapkričio 24 dieną Vilniuje buvo nušautas Lietuvos bokso federacijos prezidentas kaunietis Remigijus Daškevičius. Neabejojama, kad jaunas vyras tapo snaiperio auka. Profesionalaus žudiko kulka R.Daškevičių pakirto jam išeinant iš picerijos.
LBF prezidentu 2000 metais išrinktas kaunietis buvo žinomas ir kaip Kauno kriminalinio pasaulio garsenybė, pravarde Daškė. Kai Kauno valdžia velionį leido palaidoti prestižinėse Petrašiūnų kapinėse, mieste kilo nepasitenkinimo banga. Buvo svarstoma, ar kriminalinę praeitį turėjęs asmuo vertas tokios atminimo vietos.
R.Daškevičius keletą metų kalėjo dėl turto prievartavimo. Prieš tai jis galėjo pasigirti nebloga boksininko karjera - keletą kartų iškovojo Lietuvos jaunių ir jaunimo bokso čempiono titulus.
Spėjama, kad federacijos prezidentu tapęs jaunas, energingas ir sumanus vyras siekė pakeisti gyvenimo būdą ir “užtušuoti” savo kriminalinę praeitį. Jis energingai ėmėsi Bokso federacijos vadovo veiklos. Kaune surengė tarptautinį Algirdo Šociko bokso turnyrą. Šiame sporto renginyje dalyvavo ne tik pajėgūs sportininkai, bet ir aukšti Europos bokso organizacijų funkcionieriai. Pasak kai kurių specialistų, R.Daškevičiaus siekiai atgaivinti Lietuvos boksą buvo ne deklaratyvūs, bet tikri ir apgalvoti.
Spėliota, kad LBF prezidento žmogžudystę galėjo užsakyti buvę kriminalinio pasaulio partneriai, kuriems nepatiko, kad jis finansiškai ėmė remti boksą.
Šūviai į viceprezidentą
Praėjus keliems mėnesiams po LBF prezidento žūties, buvo pasikėsinta ir į viceprezidento gyvybę. Tik per plauką žūties išvengė R.Daškevičiaus bičiulis Rolandas Skopas.
Praėjusių metų sausio 20 dieną R.Skopo vairuojamą automobilį BMW X5 Palangoje iš pistoletų apšaudė du nenustatyti užpuolikai. Jie patykojo iš bendrovės “Saros užeiga” teritorijos išvažiuojančio direktoriaus ir paleido į jį mažiausiai dvylika šūvių. 9 kulkos pataikė į mašiną, o viena kliudė R.Skopo ranką, tačiau rimčiau verslininkas nenukentėjo. Užpultasis dėl įvykio atsisakė rašyti pareiškimą policijai. Jis pareiškė netikintis, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos pajėgios ištirti šį pasikėsinimą. Apklaustas teigė nenumanąs, kas galėtų norėti jo mirties.
R.Skopas ir R.Daškevičius buvo artimi draugai. Pastarasis, išrinktas LBF prezidentu, į viceprezidento pareigas pasiūlė R.Skopą. R.Skopas žinomas kaip verslininkas, jokių pasiekimų bokso srityje jis neturi.
LBF generalinis sekretorius V.Sinkevičius atmeta galimybę, kad R.Daškevičiaus nužudymas ir pasikėsinimas į R.Skopą gali sietis su jų veikla federacijoje. V.Sinkevičiaus nuomone, tai greičiausiai susiję tik su jųdviejų asmeniniu gyvenimu ir verslu.
Tebesitęsiantis kriminalinis šleifas
Naujuoju LBF prezidentu išrinktas anksčiau tris kartus teistas Vladas Laurinavičius nemėgsta, kai jam primenama kriminalinė praeitis: “Nuo paskutinio teistumo jau praėjo daugiau kaip trisdešimt metų. Net policija pagal įstatymus negali niekur dokumentuose rašyti, kad esu teistas. Tai, kad žurnalistai nuolat šalia mano pavardės lyg tėvavardį prirašo, jog esu tris kartus teistas, tegul lieka jų sąžinės ir etikos reikalu”.
V.Laurinavičius teigė atmetąs galimybę, kad pasikėsinimas į R.Skopą galėtų būti susijęs su Lietuvos boksu. “Manyčiau, kad dėl tragiškų įvykių kalti tų žmonių asmeniniai reikalai. R.Daškevičius ir R.Skopas - ne pilkos ir plokščios, tačiau spalvingos ir daugiabriaunės asmenybės”, - svarstė LBF prezidentas.
Kai kurie su boksu siejamų asmenų nusikaltimai stebina ne “daugiabriaunių asmenybių” veiklos apraiškomis, bet pribloškiančiu vulgarumu. Praėjusių metų rugsėjį visą šalį sukrėtė žiaurus nusikaltimas Kaune. Konteineryje, netoli Studentų gatvės, policijos pareigūnai aptiko į gabalus supjaustytą žmogaus kūną.
Netrukus išsiaiškinta, kad nusikaltimą įvykdė neseniai iš įkalinimo vietos grįžęs kaunietis Zenonas Misiūnas. Besivaišinant alkoholiu, jis kumščiu trenkė sugėrovui į galvą. Nuo smūgio pastarasis mirė. Z.Misiūnas, buvęs medžiotojas, supjaustė kūną peiliu, sudėjo į polietileninius maišelius ir išmėtė juos įvairiuose miesto konteineriuose.
Buvo pranešta, kad pribloškiantį nusikaltimą atlikęs žmogžudys jaunystėje lankė bokso treniruotes, tačiau žymesnių rezultatų nepasiekė.
Veteranai pasipiktino
Pranešimai, kad Z.Misiūnas buvo susijęs su boksu, papiktino garbingus, praeityje neblogai žinomus boksininkus.
“Specialiai domėjausi, ką bokse yra pasiekęs tas Z.Misiūnas. Jis neįtrauktas net į veteranų sąrašus. Negi vien todėl, kad jaunystėje kažkiek boksavosi, tokį asmenį jau galima sieti su boksu? Neabejoju, kad mažiausiai pusė įkalinimo įstaigoje sėdinčių nusikaltėlių jaunystėje yra lankę krepšinio treniruotes. Bet juk dėl to negalime daryti išvadų, kad krepšininkai linkę į nusikaltimus, o krepšininkų pasaulį žemina kraujo dėmės”, - neslėpdamas apmaudo svarstė buvęs daugkartinis Lietuvos bokso čempionas, įvairių turnyrų nugalėtojas, dabar dirbantis Kauno savivaldybės Privatizavimo skyriaus vedėju Jonas Juocevičius.
Padidintos rizikos grupė
LBF generalinis sekretorius V.Sinkevičius mano, kad boksininkus galima priskirti tam tikrai rizikos grupei.
“Tačiau tai lemia ne tiek pačios kovinės sporto šakos specifika, kiek socialiniai niuansai. Dvidešimt metų dirbu treneriu. Pastebėjau, kad dauguma boksą lankančių vaikinų ateina iš vadinamųjų socialiai problemiškų šeimų, kuriose nėra arba tėvo, arba motinos. Tokius jaunuolius reikia labai atidžiai prižiūrėti, įdiegti įsitikinimą, kad bokso įgūdžių nedera naudoti blogiems tikslams.
Tai - labai sudėtinga. Ypač šiais laikais, kai pabrėžiamas individualizmas, kai labai ryškus susvetimėjimas. Pastebėjau, kad jauni boksininkai abejingi net savo komandos draugams. Anksčiau taip nebūdavo. Mes jausdavomės kaip viena “chebra”, gyvenome suglaudę pečius. O dabartinė karta labiau rūpinasi savimi, be didelių skrupulų peržengia per kito galvą”, - teigė V.Sinkevičius.
Jo įsitikinimu, rimtos bokso treniruotės jaunimą gali tik išgelbėti nuo klystkelių.
“Taip manau ir galvodamas apie advokato nužudymu įtariamą klaipėdietį. Praėjusį pavasarį Marijampolėje jis tapo Lietuvos jaunių čempionu. Po to iš karto dingo. Nebelankė treniruočių. Tėvai uždraudė, nes grįždavo apdaužytu veidu. Mes kvietėme jį į Lietuvos rinktinės stovyklą rengtis pasaulio jaunių čempionatui. Aš garantuoju, jei tas vaikas būtų lankęs treniruotes, jam nebūtų likę laiko ir noro bendrauti su neaiškių kėslų turinčiais bendraamžiais. Nes jam vakarais būtų reikėję tik poilsio. Deja, išėjo taip, kad virš jo galvos pakibo kruvini kaltinimai”, - nuogąstavo LBF generalinis sekretorius.
