Remtasi Vidaus reikalų ministerijos gautais pasienio policijos pranešimais (stebėtinas panašumas su dabartimi!), kad į Lietuvą palyginti dažnai atvyksta asmenys, akivaizdžiai nieko bendro neturį su Lietuva ir su neįprastai atrodančiais pasais bei vizomis, išduotomis Konstantinopolyje, Belgrade ir Sofijoje. Bet, pradėjus aiškintis, kažkoks Benjaševičius paspruko, paėmęs už pasus ir vizas gautus pinigus, o jo vietą užėmusio L. Lippingo vieninteliu pragyvenimo šaltiniu ištisus metus buvo pinigai už išduodamus Lietuvos pasus ir vizas. Didžioji dalis dokumentų buvo išduoti asmenims, kurių vienintelis lietuvybės įrodymas buvo… jų tarnyba Rusijos armijoje Lietuvoje.
Beveik tuo pačiu metu buvo kilusi ir garsioji “sacharino byla”. Vagonuose su diplomatiniais antspaudais, pasinaudojant diplomatinio bagažo neliečiamumu, pasipelnymo tikslais buvo gabenamas kokainas ir maisto prekės. Į šį skandalą įsipainiojo keletas užsienio reikalų ministerijos darbuotojų, o užsienio reikalų ministras J. Purickis buvo priverstas atsistatydinti.
Išsami finansinė revizija Lietuvos atstovybėse išaiškino ir daugiau trūkumų, padėjo valstybei grąžinti milijonines sumas. Nors niekas ir nebuvo nuteistas, būtent šis skandalas sugriovė spekuliacinę sistemą, kuri naudojosi diplomatinių siuntinių neliečiamumu. Šios istorijos, lyg ir primenančios dabartines lietuviškas realijas, liudija, kad piktnaudžiavimai diplomatinėje tarnyboje nėra šiuolaikinės Lietuvos “išradimas”.
Bet ginti savo šalies ir jos piliečių interesus, atstovauti savo šaliai gali tik diplomatai, kuriems netrukdo jų asmeniniai reikaliukai (nekalbu apie ”šmugelius”). Jau geriau tuomet pasielgti kaip Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas, kuris, būdamas Lietuvos atstovu Prahoje, nesugebėdamas atlikti savo pareigų, savo veikla davė peno anekdotams (pavyzdžiui, pramiegojo Vasario 16-osios minėjimą). O atšauktas iš Lietuvos atstovo Čekoslovakijoje pareigų, D. Malinauskas ėmėsi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaikų paieškos.
Šiai paieškai jis aukojo savo turtą ir likusį gyvenimą. O bręstanti lietuviška diplomatija toliau negailestingai atsijojo dėl įvairių aplinkybių į ją atsitiktinai patekusiuosius, kol jos hierarchijoje iškilo Petras Klimas, Stasys Lozoraitis (V), Jurgis Baltrušaitis ir kiti diplomatinės tarnybos korifėjai. Istorija tik patvirtina išvadą, jog diplomatinė tarnyba nebuvo ir negali būti gailestinga nukrypimams nuo griežtų valstybės atstovavimo normų.
O dabartinio konsulinio skandalo dalyviai dar jaučia didelį garbės suvokimo deficitą, kurio jiems nepavyko išsiugdyti. Bet ar tai tik jų vienų problema?
