Kas nutiko, jei be Seimo įsikišimo ministrai nebeklauso premjero? Ar veikia šalies Vyriausybė, jei jos vadovas darbo laiką dažniausiai leidžia Seime, lyg būdamas eilinis parlamentaras? Kas tada atlieka svarbiausias vykdomojoje valdžioje premjero pareigas?
Ekonominių krizių laikotarpiu didesnė pareigų ir atsakomybės našta paprastai užgula Vyriausybės pečius, nes ji nedelsdama privalo reaguoti į staigius rinkos pokyčius. Net JAV prezidentas, kuris daugiausia atsakingas už užsienio politiką ir valstybės saugumą, kilus finansų krizei, ėmėsi vadovauti antikriziniam Vyriausybės štabui.
Deja, Lietuvoje nutiko priešingai. Nepaisant gilėjančios krizės, Vyriausybės vadovas dar labiau kratosi vadovavimo šalies administracijai, ypač „paslydus“ su mokesčių reforma. Praėjusių metų rugsėjo 9 d pasitvirtinus naują Lietuvos Vyriausybės darbo reglamentą, premjeras teisiškai nusišalino nuo tiesioginių ministrų kabineto vadovo pareigų, apsiribodamas tik pirmininkavimu simboliniams posėdžiams.
Dabar teisės aktus ir kitus sprendimus Vyriausybės vardu praktiškai priima atskiri ministrai, o ministras pirmininkas su savo tarnyba beveik nebedalyvauja valstybės valdyme. Pagal naująjį darbo reglamentą Vyriausybės vadovas faktiškai atsisakė Vykdomosios valdžios vadovo teisių, jas perleisdamas atskiriems ministrams, o teisingumo ir finansų ministrams suteikdamas net veto teisę. Dabar, net ir panorėjęs, ministras pirmininkas be Seimo pagalbos realiai nebegali įsikišti į Vyriausybės veiklą.
Verta prisiminti, jog Lietuvos centrinė vykdomoji valdžia - Vyriausybė - nuo 2000 metų prarado įprastines (parlamentinėse respublikose) rinkos priežiūros ir vykdomosios teisėtvarkos funkcijas. Dabartinės Vyriausybės vadovo nusišalinimas ir nuo vadovavimo ekonominei ir finansų politikai liudija skaudžią realybę - Lietuvoje nelieka veikiančios Vyriausybės.
Vairininko netekusios Vyriausybės valtį į įvairias puses tampo interesų grupės, didieji bankai ar pavieniai politikai, užpildantys valdžios spragas dažnai ne visuomenės labui.
Lietuvos politinė valdžia iki šiol neturi nei antikrizinio plano, nei štabo, nei jo vadovo. Dėl to šiuo metu Lietuvai tokios skaudžios finansinio sunkmečio pasekmės - keleriopai didesnis nei ES ekonomikos nuosmukis ir trečdaliu prarastas šalies iždas; valstybė gramzdinama į katastrofišką skolų liūną. Realios Vyriausybės nebuvimu paaiškinama ir giluminė priežastis, dėl kurios šalies politinė valdžia nepajėgia pradėti nei vienos ekonomikos skatinimo programos. Dėl Vyriausybės kaltės milijardinės sumos, kurias Europos Sąjunga skyrė Lietuvos žmonių būsto renovavimui ir verslo kreditavimui, nusėdo užsienio bankuose ir dabar už keleriopai brangesnes palūkanas perskolinamos mūsų Vyriausybei – teisėtai šių lėšų savininkei!
Ar gali Lietuva išbristi iš ekonominė krizės be Vyriausybės? Žinoma, ankščiau ar vėliau išlipsime iš duobės, nes suveiks rinkos savireguliavimo mechanizmai. Tačiau nevaldomai auganti įmonių bankrotų banga ir beatodairiškai praskolinama valstybė, gali ilgiems metams sukelti didžiulį nedarbą ar iššaukti centrinės ir vietos valdžios finansinę griūtį.
Sunku išvengti klaidų, tačiau valstybė be vykdomosios valdžios – jau tampa didžiausia politine klaida
