Anot Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriaus Ž. Vabuolo, net jeigu pašaukimų stygius užsitęstų 10 metų, situacija nebus visai prasta, nes gelbės po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo atėjusi kunigų karta.
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje 2003 metais studijavo 57 asmenys, šiemet joje tesimoko 30 klierikų.
1999 metais Kauno kunigų seminarijoje mokėsi 49 klierikai, šiuo metu jų seminarijoje studijuoja per 20.
Lietuvos kunigų amžius – 40–50 metų
Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos direktorius Jono Ačo teigimu, Lietuvoje šiuo metu septyniose vyskupijose iš viso dirba daugiau kaip 650 diecezinių kunigų, o taip pat į pastoracinį darbą yra įsijungę beveik šimtas kunigų vienuolių.
Anot J. Ačo, tarp kunigų yra ir šimtamečių, ir devyniasdešimtmečių, ir aštuoniasdešimtmečių, ir dar neturinčių trisdešimties.
„Bendras Lietuvoje dirbančių kunigų amžiaus vidurkis – maždaug 50 metų, taigi dabar dauguma Lietuvoje dirbančių kunigų – darbingo vidutinio amžiaus.
Kiekvienais metais į kunigų seminariją įstoja skirtingas skaičius jaunuolių, skirtingas skaičius ir baigia bei yra įšventinamas į kunigus.
Pašaukimų dėl įvairių priežasčių yra sumažėję, tačiau kol kas kiekvienais metais atsiranda jaunuolių, norinčių stoti į kunigų seminarijas. Dalis jų, sėkmingai užbaigę studijas, yra įšventinami į kunigus ir papildo dirbančiųjų kunigų gretas“, – pasakojo pašnekovas.
Situaciją gelbsti kunigai patriotai
Kauno kunigų seminarijos rektorius Aurelijus Žukauskas pastebi, kad jaunų žmonių, stojančių į seminarijas, mažėjimas yra reiškinys, būdingas ne vien tik Lietuvai, bet ir kitoms Europos šalims.
Tuo metu Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius Žydrūnas Vabuolas pažymi, kad Lietuvos situacija, palyginti su Vakarų Europa, dar ne tokia prasta.
„Buvo pašaukimų banga po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, tuomet atėjo daug jaunų kunigų. Mūsų kunigija iš tiesų dar yra labai jauna, pavyzdžiui, Vilniaus vyskupijoje ir Telšių vyskupijoje kunigų amžiaus vidurkis yra apie 40 metų.
Tuo metu, pavyzdžiui, Vokietijoje dauguma kunigų dabar yra daugiau kaip šešiasdešimties, net septyniasdešimties metų. Tai reiškia, kad po dešimties ar penkiolikos metų Vokietijoje kunigų arba neliks, arba jie bus neveiksnūs.
Dauguma tų kunigų, kurie dabar yra pas mus, galės dar ilgai ir laimingai dirbti. Jeigu mes turėsime kokių dešimties metų pašaukimų duobę, tai, manau, tą duobę pereisime“, – kalbėjo kunigas.
Demografinė padėtis ir artimųjų spaudimas
Seminarijų rektorių teigimu, besidominčių ir svarstančių, ar paskirti savo gyvenimą tarnystei Dievui, jaunuolių apsisprendimą dažnai neigiamai paveikia prasta aplinkinių nuomonė apie kunigystę.
„Netgi šeimos nariai labai atkalbinėja, juo labiau – jeigu vienintelis sūnus šeimoje. Dažnam atrodo, kad pasiaukojimas šitai tarnystei varžo visas žmogaus laisves. Natūralu, kad kai kunigystė taip suprantama, jos keliu norinčio eiti žmogaus pasirinkimas nepriimtinas“, – sakė Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos direktorius J. Ačas.
„Kada eina kalba apie šeimas, turinčias daug vaikų, viskas truputėlį kitaip, tačiau dabartinėje situacijoje, kada šeimoje auga vienas ar du vaikai, tėčio nepritarimas sūnaus norui pasirinkti kunigo kelią yra natūralus ir normalus. Jis nori, kad giminė būtų pratęsta, ir geriau jau išleis sūnų į verslą negu į tarnystę“, – sako Kauno kunigų seminarijos rektorius A. Žukauskas.
„Tikrai nenoriu nieko užgauti. Ir geri verslininkai šiandien Lietuvai reikalingi, tačiau labai reikia ir tų, kurie būtų atsidavę ir tarnautų žmonėms, nes mes visi ieškome kunigų, kai turime bėdų. Kartais važiuojame daugybę kilometrų, kad galėtume su jais atvirai pasišnekėti“, – pridūrė jis.
Vyrauja „supermarketų“ kultūra
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius Ž. Vabuolas pastebi, kad „jauni žmonės šiais laikai bijo ar nebenori daryti sprendimų, kurie trunka visą gyvenimą“.
„Mes gyvename vartotojiškos arba, dar galime pavadinti, „supermarketų“ kultūros laikais. „Supermarkete“ šiandien gali nusipirkti vieną daiktą, o rytoj kitą, tai yra, nusipirktą gali pakeisti kitu.
Su daiktais tai daryti yra teisinga, tačiau žmonės nori galimybę pakeisti pasirinimą pasilaikyti ir savo dyvenimo pasirinkimams. Pavyzdžiui, žmonės nebesituokia, gyvena susidėję, kad jeigu kas, galėtų išsiskirti ir eiti pas kitą.
Žmonės bijo apsispręsti visam gyvenimui, žmonės bijo pasirinkti visam gyvenimui arba vieną moterį, arba vieną vyrą, arba kunigo gyvenimą, arba dar kažkokį kitą sprendimą padaryti, kuris trunka visą gyvenimą“, – teigė kunigas.
Trūksta kunigų – autoritetų
Kaip pastebi Kauno kunigų seminarijos rektorius A. Žukauskas, visuomenės požiūrį į kunigystę stipriai veikia ir „per mažas kunigystės vertės iškėlimas į visuomenės dialogo kontekstą“. Anot kunigo, Lietuvoje Dievo tarnas „pastebimas ryškiausiai visuomenėje tada, kai jis padaro klaidų“.
„Ar dažnai kalbama apie kunigus, tyliai ir nuoširdžiai tarnaujančius žmogiškumui įvairiose gyvenimo srityse? Ar dažnai rodomas jų prasmingo ir gražaus gyvenimo pavyzdys?
Be abejo, būna vienas kitas, pavadinčiau, regioninės žiniasklaidos blykstelėjimas (ypač tas jaučiasi prieš Kalėdas), bet to reikia kasdienybėje. Būtent konkretus, geras pavyzdys jauną žmogų patraukia“, – kalbėjo A. Žukauskas.
Pašaukti turi Dievas
Paklausti, kas daroma, kad būtų sustiprintas kunigų luomas, visi lrt.lt kalbinti seminarijų rektoriai pabrėžia, kad į kunigystę žmogų visų pirmiausia turi pašaukti Dievas, o tik po to seka žmogiškieji veiksniai.
„Mūsų uždavinys melsti Kristaus, kad atsiųstų daugiau darbininkų“, – pažymi Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos direktorius J. Ačas.
Tuo metu Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius Ž. Vabuolas priduria, jog „reikia stengtis, kad tą Dievo šaukimą žmonės išgirstų, būtų arčiau jo“.
„Mes, kaip visos mokyklos, darome atvirų durų dienas, į kurias gali ateiti žmonės. Tikybos mokytojos atveda moksleivių grupes susipažinti su seminarija, kad pamatytų, jog ne viskas yra taip, kaip kad rašoma „Altorių šešėlyje“. Vieną kartą per metus mūsų klierikai lanko mokyklas, pasakoja, kas yra kunigystė“, – pasakojo pašnekovas.
Kauno kunigų seminarijos rektorius A. Žukauskas, kaip ir jo kolegos, pastebi, jog svarbiausia, „kad seminaristų skaičius augtų ne kiekybės, bet kokybės prasme“.
