Aišku kaip du kart du: visi žmonės yra skirtingi, visi skirtingai mokosi, tačiau daugumoje mokyklų viskas vyksta kaip ir XIX amžiuje: visi kartu sėdi klasėje, o mokytojas moko, kol suskamba skambutis. Tada mokiniai keliauja į kitą klasę, kur vėl į juos – tarsi į tuščius ąsočius – bus supiltos mokytojo žinios. Taip, dabar jau daug, labai daug kalbama apie individualizavimą, projektinį darbą, kritinį mąstymą, tačiau jeigu reikėtų atsakyti į klausimą, ar mokyklose, tarkim, per 20 paskutinių metų, įvyko esminių pokyčių, tai dar nežinia, koks būtų nuoširdus atsakymas.
„Kiekvienam vaikui – individuali programa“. Toks Švedijoje sėkmingai dirbančių Gebėjimų mokyklų (Kunskapsskola), šūkis. Jeigu kalbėtumėme apie „tradicines“ mokyklas, tai taip pavadinti Gebėjimų mokyklų neapsiverstų liežuvis. Čia – viskas netradiciška.
Vaiko tikslai
Šiose mokyklose – kaip ir tradicinėse – kalbama apie ugdymo individualizavimą, tačiau Gebėjimų mokyklų steigėjai nusprendė įgyvendinti tai, kas iš tiesų yra žodžio individualizavimas esmė: kiekvienas vaikas išsikelia savo tikslus ir jų siekia savo keliu.
Vienas iš šios mokyklos steigėjų, Andersas Hultinsas, teigia, kad tradicinis mokymas yra „fabriko mokymas“: vienodos klasės, visi vaikai sugrupuoti į tas klases nepriklausomai nuo jų gebėjimų, skambutis, sprendžiantis, kiek laiko vaikas turi mokytis vieną ar kitą dalyką ir pan. Gebėjimų mokyklose vaikai patys sprendžia, ką jiems reikia mokytis ir kiek laiko jie tai darys: nėra skambučių, nėra tvarkaraščio. Tik pagalvokite: jeigu vaikas įsitraukia ir su užsidegimu sprendžia matematikos uždavinius, jo niekas nenutrauks, ir jis iš tiesų galės gilintis nors ir keletą dienų. Arba rašyti rašinėlį tiek laiko, kiek jam reikia, o ne jausti, kaip į kaklą alsuoja klasėje kabantis laikrodis, o mokytojas vis perspėja, kad jau tuoj surinks sąsiuvinius. Tokioje aplinkoje vaikas gali atlaisvinti savo kūrybinį potencialą ir iš tiesų parodyti, ką gali.
Tradiciškai mąstantis sakys, kad toks ugdymo procesas – chaosas. Iš tiesų po šia chaoso kauke slepiasi labai aiški struktūra, o atskaitomybė yra gerokai griežtesnė, nei tradicinėje mokykloje, kur viskas remiasi į tai, ar tave pašauks „prie lentos“ ir kaip pasiseks rašant kontrolinį darbą. Gebėjimų mokyklose vaikas kas savaitę 15 min. su savo mentoriumi peržiūri praėjusios savaitės progresą ir išsikelia tikslus ateinančiai. Pagal tai nu(si)stato, į kokias pamokas ir paskaitas eis, o ką mokysis savarankiškai. Tokia sistema reikalauja daug daugiau disciplinos, sąmoningumo ir kritinio mąstymo, nei tiesiog darymas to, kas liepta.
Individualizavimą skatina ir „Žinių portalas“ – mokyklos tinklalapis, kuriame yra visa ugdymo programa. Žinių portalo dėka kiekvienas vaikas mokosi savo tempu, savo lygiu, vieną ar kitą temą gali mokytis tiek laiko, kiek reikia ir apskritai mokosi atsižvelgdamas į savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Visi dalykai, kuriuos vaikai mokosi, yra padalinti į 35 lygius. Moksleiviai, pasiekę 25 lygį, gauna „įskaityta“ įvertinimą. Pasiekę 30 ir 35 lygius, įvertinami kaip gerai ir labai gerai įveikę ugdymo programą.
Šiose mokyklose individualizavimas yra suprantamas kaip:
- Individualūs tikslai (iš(si)keliami kartu su pedagogais ir tėvais);
- Asmeninis mentorius;
- Individualus ugdymo(si) planas;
- Individualios užduotys;
- Vaikas pasirenka, ką ir kaip ir net KUR jam mokytis (galima užduotis atlikti net ir namuose);
- Mokyklos tikslas – sudaryti vaikui sąlygas pasiekti geriausių JAM įmanomų rezultatų.
Atsakomybės ugdymas
Tradicinio ugdymo šalininkams sunku suprasti, kad galima didžiulę atsakomybės už ugdymo procesą dalį atiduoti dvylikamečiui. Tačiau mokyklos, esančios Švedijos pietuose, Trelleborge, direktorius Mathias Ljunggren teigia, kad tik šitaip ugdoma kritiškai mąstanti ir nebijanti priimti sprendimų asmenybė.
Kiekvienas vaikas kiekvieną savaitę išsikelia sau tikslus ir turi visišką laisvę pasirinkti, KAIP tų tikslų sieks. Jeigu nepasiseka jų pasiekti, visa tai iškart aptariama su mentoriumi kassavaitinio susitikimo metu. Tradicine mokykla tai visiškai nekvepia. Juk vis dar labai daug kur mokiniams pasakoma, ką, kada ir kaip jie mokysis. Tiksliau, net ne kaip jie mokysis, o kaip bus IŠMOKYTI. Apie kokį atsakomybės ugdymą mes kalbame, jei vis dar MOKOME vaikus?
Vaikai, kurie mokosi šioje mokykloje, sako, kad esmė – asmeninė atsakomybė. Iš tiesų gali bandyti „simuliuoti“, tačiau juk dėl to ugdymo programa nepasikeis, niekas pro pirštus nepažiūrės. Vadinasi, jeigu kurį laiką nedirbsi, vėliau bus labai sunku. Be jokios abejonės, vidinė savidrausmė šiose mokyklose yra labai svarbi.
Ko tikimasi iš moksleivio, baigusio šia mokyklą? Svarbiausia – gebėjimas išsikelti tikslų ir jų siekti.
Mokykla – kaip verslo organizacija
Edukologai dar dabar diskutuoja ir niekaip neapsisprendžia, ar švietimo organizacijos yra kaip ir verslo, ar atvirkščiai - priešingos verslo organizacijoms. Švedai per daug į tai nesigilindami įsteigė mokyklą, kurios vadyba artimesnė verslo, o ne švietimo organizacijoms. Visų tokio pobūdžio mokyklų filosofija ta pati, tačiau kiekviena valdoma it atskiras vienetas. Anot Trelleborgo Gebėjimo mokyklos direktoriaus Mathias Ljunggren, toks mokyklos modelis manančius, kad mokykla negali būti verslo organizacija, privertė permąstyti savo įsitikinimus: mokyklą gali steigti bet kas, kas atitinka minimalius reikalavimus; kiekvienas vaikas gauna savo, valstybės skiriamą, krepšelį; vaikai priimami be egzaminų – sudarius laukimo eilę; tėvams už mokslą mokėti nereikia ir...mokyklos gauna pelną!
Iš tiesų steigėjams šios mokyklos – investicija, jie jas steigia ne iš altruistinių paskatų. Kaip teigia vienas steigėjų, Anders Hultins, šių mokyklų steigėjai tikisi, kad Švedijos pavyzdys paskatins kitas valstybes švietimo sektoriui tapti lankstesniam, įsileisti naujoves bei įvairoves ir siekti pelno.
Be įprastų klasių
Gebėjimų mokyklos stengiasi taupyti visur, kur tik įmanoma: išnaudojamos visos erdvės, nėra didelių, tuščių koridorių, mokyklos steigiamos, pavyzdžiui, buvusių biurų patalpose. Pirmas dalykas, kuris krenta į akis, yra spalvos. Mokyklos direktorius paaiškina, kad mokyklų architektūra yra ne šiaip sau: visos spalvos parinktos remiantis antroposofine filosofija, stengiantis, kad spalvos sukurtų tam tikrą vienai ar kitai veiklai palankią aplinką. Antra vertus, viskas labai paprasta. Net, sakyčiau, asketiška: nėra koridorių, nėra įprastų klasių: tik įvairaus dydžio kambariai, nes kiekvienas mokomės skirtingai! Pavyzdžiui, didelėse klasėse kartu su pedagogais dirba daug mokinių, studijose – individualus arba darbas nedidelėse grupėse, arenoje/amfiteatre: prezentacijos, paskaitos ir kitokie gausesni susibūrimai, o kai pavargstama ir norisi pasiilsėti – gali keliauti į valgyklą.
Išėjusi į nediduką mokyklos kiemą sunkiai gali patikėti, kad ši maža erdvė – visas mokyklos kiemas: viskas išasfaltuota, pora suoliukų, krepšinio lankas, ir pora pakylų riedlentininkams. Viskas. Lietuvos higienos tarnybos tikriausiai už galvos susiimtų dėl tokios „nehigieniškos“ mokyklos aplinkos. Beje, mokyklose nebūtinai yra sporto salė ir/arba specialūs kabinetai (pavyzdžiui, darbų). Juk jie – brangūs, be to, retai naudojami. Taigi vaikai eina į netoliese esančią sporto salę, mieste esančias dirbtuves ir pan. Taip – pigiau ir racionaliau.
Bendravimas su tėvais
Tai vienas mokyklos kertinių akmenų. Iš tiesų – kiek teko suprasti iš pokalbio su direktoriumi ir pasikalbėjus su tėvais – jie yra aktyvūs dalyviai. Ta „mokyklos trejybė“, apie kurią yra tiek daug kalbama (tėvai-mokiniai-pedagogai) šiose mokyklose yra ne „popierinė“, o reali.
Kadangi viskas yra internete, o tėvai turi prieigą, tai jie ne tik mato, ką vaikas mokosi, kas jam užduota, kokias išvadas – pasikalbėję su vaiku – daro pedagogai, bet ir gali bet kada teirautis, patys paprašyti susitikti.
Anna ir Ingvar Nilssonai, kurių jau antras sūnus pradėjo lankyti šią mokyklą, teigia, kad pirmasis sūnus perėjo į šią mokyklą, nes tradicinėje mokykloje aktyvus, nuolat užduodantis klausimus ir nenuolankus sūnus nesijautė laukiamas, ir jo emocinei gerovei tiesiog reikėjo palankesnės emociškai aplinkos. Antrasis sūnus – kai atėjo laikas apsispręsti – pats pasirinko Gebėjimų mokyklą.
Be to, tėvai džiaugiasi dėl glaudžių kontaktų su mokytojais, kurie iš tiesų visada pasirengę padėti, nes jų tikslas – ne išmokyti, o padėti išmokti. Be to, viską galima rasti internete: prezentacijas, namų darbus, visą kitą medžiagą ir taip iš tiesų jaustis aktyviais vaiko ugdymosi proceso dalyviais. Tačiau tėvai antrina mokyklos direktoriui: tokia mokykla tinka ne visiems vaikams, būtina vidinė motyvacija. Nilssonų dvylikametis sūnus linksi pritardamas ir sako, kad dabar daug dirba, nes turi iki Naujų Metų įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
Ypatingi pedagogai
Jie šiose mokyklose nėra specialiai rengiami, tačiau yra ypatingi. Paklausus, kas, direktoriaus nuomone, labiausiai išskiria šių mokyklų mokytojus iš tradicinių, jis atsakė, kad motyvacija. Kalbant apie pedagogo profesiją galbūt tiksliau būtų sakyti pašaukimas. Paklausiau, gal pedagogai yra suviliojami dideliais atlyginimais? Pasirodo, jų atlyginimai – tokie patys kaip ir pedagogų, dirbančių tradicinėse mokyklose.
Net galima būtų teigti, kad šiose mokyklose dirbantiems mokytojams „nepasisekė“: jie turi tik 7 savaites atostogų, nes paprastai per moksleivių atostogas pildo „Žinių portalo“, kur yra visi planai, užduotys, kontrolinės užduotys bei namų darbai, turinį. Pasirodo, šiose mokyklose pedagogai paprastai neplanuoja. Kompanijos vadovas, Peras Ledinas, teigia, kad pedagogai turi laiką leisti su vaikais, kai šie yra mokykloje, o ne rašydami pamokų planus. Taigi čia pedagogai – daugiau laiko leidžia su vaikais ir turi mažiau atostogų, nei paprastose mokyklose. Nėra net mokytojų kambario: kam jis, jei tikslas – kuo daugiau laiko leisti su vaikais? Šioje mokykloje beveik nepasitaiko patyčių, nes pedagogai visada yra šalia ir „nedingsta“ nei už klasių, nei už mokytojo kambario durų.
Tai kas juos motyvuoja?
Visų pirma, premijos, kurios skiriamos už gerus rezultatus. Antra, organizacija moka didesnius atlyginimus geriems mokytojams, kurie sutinka padirbėti mokyklose, kurių rezultatus reikia pagerinti. Ir galiausiai – kaip teigė Trelleborgo mokyklos direktorius – į šias mokyklas ateinantys pedagogai nėra pavargę nuo vaikų ir nuo mokymo, nes jaučiasi dirbą svarbų darbą ir nori padėti vaikui išskleisti sparnus. Jie tiki, kad XXI amžiuje pedagogai ir mokykla turi būti kitokie, nei XX ar dar anksčiau.
Gebėjimų mokyklose mokytojas – ne žinių perteikėjas, o šalia į pasaulį žygiuojančio vaiko einantis mentorius, kuris visada pasirengęs kartu ieškoti, kartu atrasti bei pasidalyti tuo, kuo gali. Kiekvienas mentorius turi 20 moksleivių už kuriuos yra atsakingas asmeniškai. Ir apskritai akcentuojamas ne žinių kimšimas į vaiko galvą. Per mūsų pokalbį direktorius ne kartą pabrėžė, kad ugdymas turi būti orientuotas ne į tikslus, bet į vaiką, į jo poreikius. Kai tai yra padaroma, pasiekiama aukštesnių rezultatų, nei tada, kai svarbiausia – rezultatai.
Mokytojai, su kuriais teko kalbėti, kaip susitarę sakė, kad jiems dirbti šioje mokykloje patinka, nes čia – itin draugiški, bendruomeniški ir artimi santykiai ir su kolegomis, ir su vaikais – tokie, kokie „tradicinėje“ mokykloje retai susiklosto.
Iš tiesų šiose mokyklose jautėsi visai kitokia – laisvės - dvasia. Tačiau ar nepakenks valstybei ir visuomenei toks individualybių ugdymas? Juk vėliau ugdytiniams teks gyventi drauge su kitais! Tačiau bent jau kol kas nėra požymių, kad šių mokyklų moksleiviams nesisektų: Švedijos moksleivių rezultatai ir taip yra aukštai tarptautinėse lentelėse, o Gebėjimų mokyklų rezultatai – vieni aukščiausių Švedijoje. Mokyklų vadovai nesikuklina: Trelleborgo mokyklos direktorius tvirtina, kad jų tikslas – būti geriausiems. Pernai šios mokyklos rezultatai buvo geriausi komunoje. 13-os šių mokyklų rezultatai yra geriausi savo komunose, 16-os – pirmame trejetuke. Ar gali būti, kad švedai atrado sėkmės formulę?
