Savas ir svetimas pasaulis
Pasak Molėtų astronomijos observatorijos lektoriaus ir ekskursijų vadovo Sauliaus Lovčiko, visais laikais žmonės turėjo poreikį interpretuoti pasaulį ir darė tai tam laikui būdingomis kategorijomis. Todėl tyrinėdami įvairių šalių mitologiją galime rasti begalę įvairiausių būtybių.
„Senovės žmonės pasaulį visada įsivaizdavo dvipusį: viršus-apačia, šviesa-tamsa, diena-naktis, kairė-dešinė, šilta-šalta, mano – ne mano, sava-svetima. Tai, kas mano, apdovanota privalumais – gera, šilta, šviesu, sotu, turtinga, laiminga. Anapus yra šalta, bloga, tamsu, skurdu, todėl saugus jaučiuosi tik savo pasaulyje. Aš pažįstu savo kaimo žmones, papročius ir jų laikausi, mane visada kviečia į vestuves, aš visada einu į laidotuves, dalyvauju talkose, vakaronėse, bendruomenės susibūrimuose. Toks buvo kaimas iki XX amžiaus. Tačiau tą patį galėtume pasakyti tiek apie indėnų gentį, tiek apie kokią nors šiaurės tautelę, tiek apie dabartines Jungtines Amerikos Valstijas ar Europos bendriją. Visur egzistuoja vidinė tvarka, kuri yra „mūsų“.
Grįžtant prie etnografinės aplinkos, jei kaimo keliuku eina nepažįstamas žmogus, mes visi žinome, kad jis yra svetimas, o mūsų įsmeigtos akys klausia – ko jam reikia. Jei jis pasibeldžia į duris, privalo prisistatyti. Tuomet įsileidžiamas arba ne. Taigi visada yra riba tarp mūsų ir ne mūsų pasaulio. Tai gali būti namų slenkstis, varteliai, miesto riba. Beje, ši tradicija išlikusi ir iki šiol – neretai svarbūs svečiai sutinkami prie miesto ribos. Lygiai taip pat šiais laikais per tą įsivaizduojamą ribą ir išlydima – palydime tik iki ten, kur mes dar jaučiamės saugiai, o toliau žmogų paleidžiame vieną. Mirusį žmogų irgi palydime iki tam tikros ribos. Indijoje, kur žmogaus pelenai išbarstomi Gange, taip pat niekas paskui juos neplaukia“, - pasakojo astronomas.
Tai, kas mums reiškiasi iš už anapus ribos, mes nesuprantame, tačiau stengiamės rasti savo paaiškinimą. Taip žaibai mūsų protėviams tapo Perkūno strėlėmis, kuriomis Perkūnas medžioja velnius ir kitas būtybes, vaivorykštė – Vaivos juosta arba straubliu, kuris nusileidžia į žemę, kad atgal į debesis susiurbtų vandenį. „Pavyzdžiui, močiutė man neleisdavo pirštu durti į dangų, nes gali pataikyti į savo žvaigždę ir ši nukristų, o kai žmogaus žvaigždė nukrenta, jis miršta“, – prisiminė pašnekovas.
Apie šią ribą bei už jos gyvenančias būtybes daug užuominų galima rasti pasakose ir sakmėse apie požemiuose gyvenančius nykštukus, apie lietuvių piemenuką, kuriam kepurė įkrito į piliakalnio urvą. Piemenukas be kepurės, kaip mergelė be rūtų vainikėlio, todėl jis lenda jos ieškoti. Požemyje sutinka kažkokias būtybes, kurios jį paleidžia su dovanomis.
Tai pamatęs kitas piemenukas specialiai įmeta kepurę, tačiau geriausiu atveju grįžta su arklio mėšlu, blogiausiu – visai negrįžta. Taip pat ir laumė apdovanoja netyčia laukuose paliktą kūdikį ir sugraužia specialiai paliktą. Dievams tu nepameluosi. Savo laiku šis postulatas visuomenę organizavo, vertė pasitempti ir laikytis tam tikrų principų.
„Prasidėjus ateizmo epochai, šios ribos buvo ištrintos. Nors moralinis komunizmo statytojo kodeksas buvo labai panašus į 10 Dievo įsakymų, tačiau jis neveikė. Jei anksčiau žmonės Dievo bijojo ir savo gyvenimo nelaimes, ligas dar siejo su savo elgesiu, tai naujaisiais laikais, vystantis mokslui, atsirado karikatūros, kaip skrenda žmogus raketa ir už debesies neranda jokio Dievo.
O jei Dievo nėra, vadinasi, mūsų mintis yra visagalė, mes tikrai galime pažinti Visatą ir, kaip toje populiarioje dainoje, net Marse obelys žydės. Kita vertus, jei nėra Dievo ir niekas nenubaus, kodėl gi reikia elgtis tik gerai?“ – svarstė S. Lovčikas.
„Aukštesniosios“ būtybės paieškos
Nuo 1946 m., kai vienas amerikiečių žurnalistas skrisdamas lėktuvu kalnuose pamatė kažkokius į lėkštę panašius objektus, prasidėjo ufonautų ir NSO era. Galbūt daliai žmonių ateiviai tam tikra prasme užpildė spragą, kurią paliko išnykęs Dievas. Nors pastaruoju metu, anot mokslininko, ateivių kultas išsisemia, jais tikėti visgi žmonėms atrodo šiuolaikiškiau nei cituoti Kristaus žodžius.
„Kodėl visi ateivius nupasakoja panašiai? Galimi du paaiškinimai. Galbūt iš tiesų yra toks reiškinys, kuris turi raišką, kurią žmonės priima kaip žalią žmogeliuką su didelėmis akimis ir ilgais pirštais. Kita vertus, užtenka vienam paskleisti tokį apibūdinimą ir jį tuoj pat iš lūpų į lūpas pasigauna visi kiti. Beje, labai dažnai ufonauto žmogui perteikiamos tiesos – tiesioginis žmogaus, kuris juos esą matė, išsilavinimo atspindys. Petriukui iš kaimo ufonautas nepakalbės protingiau nei pats Petriukas mąsto, o mokslininkui jie kažkaip ir nepasirodo“, – teigė pašnekovas.
Taigi jeigu ateivius įsivaizduojame kaip „blogiečius“, atidžiai pažvelkime į save. Jei tikimės, kad jie taps mūsų draugais, prisiminkime, kad mes kaip žmonija vis dar esame maži kūdikėliai, kurie paleidžia gerklę ir laukia, kol ateis aukštesnioji būtybė ir išvalys mūsų ežerus ir upes, išmokys naudotis kitokia energija bei išspręs mūsų problemas.
Kuo čia dėti kūdikiai? Grįžtant prie teorijų, kokią vietą mūsų pasaulėvaizdyje užima ateiviai, anot S. Lovčiko, reikia remtis ne tik mūsų kolektyvinės pasąmonės patirtimi.
Ką tik gimęs kūdikis dar nesusivokia aplinkoje, tačiau biologinius poreikius jau turi. Kai jam šalta, šlapia ar norisi valgyti, jis apie tai praneša kaip moka – verksmu. Ir šis verksmas pasiteisina – kažkas pakeičia vystyklus ar pamaitina. Pažindamas vis daugiau aplinkos, žmogus suvokia save kaip tam tikro vis didesnio pasaulio dalį.
Pirmiausiai tai namų aplinka ir šeima. Ir jei mažylis prieina prie neleistinos ribos – pavyzdžiui, karštos krosnies ar uždarytų spintutės su dūžtančiais daiktais durų, jis gauna skaudžią patirtį. Jei jis išverčia kruopas ar sudužo lėkštes, atbėgusi „aukštesnioji“ būtybė, priklausomai nuo jos išsivystymo laipsnio, arba nuramina vaiką ir paaiškina, kodėl taip atsitiko, arba duoda pylos.
„Darželyje vaikas atranda auklėtoją. Teko matyti, kaip vaikas klykdamas priešinosi vedamas namo, nes neatliko švento ritualo – nespėjo atsisveikinti. Vėliau, be tėvų, šią vietą užima pradinių klasių auklėtoja, treneriai, būrelių vadovai. Dar vėliau – psichologai, būrėjai, astrologai, ekstrasensai ir visada plejada tų, kurie gali turėti kontaktą su tuo kažkuo anapus. O „anapus“ visada prasideda ten, kur aš ko nors nesuprantu. Šis pasaulis turi turėti kažkokį logišką paaiškinimą ir būti pakankamai paslaptingas, kad jį būtų galima gerbti ir jo bijoti“, - sakė mokslininkas.
Ateiviai – kaip buitinė kategorija
Beje, santykį su nekasdieniškuoju, nežemiškuoju „aukštesniųjų“ būtybių pasauliu gali atspindėti ir darbas, karjera, pinigai, aukštuomenės vakarėliai. Ir jei šis pasaulis žmogaus ima nebeįsileisti, jis ieško įvairiausių būdų, kaip prie jo priartėti – prireikus imama net apsinuoginti prieš fotoobjektyvą. O kažkas kelio į „anapus“ ieško per alkoholį, narkotikus ar įnikimą į laikraštį, televizorių arba internetą. Kažkam vartais gali tapti ir knyga.
„Šiuo atveju negalima nepaminėti fantastinės literatūros, kur pasakos pasauliui susijungus su realiu gyvenimu mes nukeliami į vaikystę. Mokslinėje fantastikoje jau nėra vietos pasakai, čia veikia ne burtai, o remiamasi mokslo dėsniais. Būtent šioje vietoje atsiranda terpė ufonautams, kurie šiandien tapę ne tik literatūriniais, bet ir anekdotų bei buitinio humoro personažais. Pavyzdžiui, mano senyvi giminaičiai, pamiršę, kur pasidėjo šlepetes, juokauja, kad ufonautai jas nušvilpė.
Tokia pat buitine kategorija mums tapo ir Dievas. Kai išgirdę kokią nors jaudinančią žinią iš nuostabos sakome „O, Dieve!“, tikrai turime omeny ne Dievą. Tiek Dievas, tiek ufonautai tapo kasdieniški, ištirpo kažkur tarp mūsų. Tuo išradingai naudojasi reklamos kompanijos. Marsiečių vitaminus turime. Radijo stotyje herojų Marsietį taip pat turime“, - svarstė pašnekovas.
Ateivių idėja sužėrė ne vieną milijoną ir kino industrijos atstovams. Užtenka prisiminti vien „Žvaigždžių karus“. Tačiau mokslininkas pastebi, kad šiandien ateivius filmuose išstumia naujos, šviežesnės teorijos, kurios labiau dirgina žmonių baimės receptorius.
„Ateiviams gal jau atbukome, todėl dabar turime katastrofų teorijas – nukris asteroidas, Žemę sustabdys praskriejanti planeta Nibiru, Žemę nusiaubs vandenyno ar Žemės gelmių galia, ateis vienokia ar kitokia Pasaulio pabaiga. Dar viena gana nauja tema – nepažintų žmogaus galių pasireiškimas, demonstruojamas „Iksmenuose“, „Herojuose“ ir kituose filmuose apie žmones, kurie gali stumdyti daiktus, persikelti laike ir pan. Įdomu, kas bus toliau, kai ir šie dalykai nusibos? Manau, dar neišnaudota sritis – kompiuterių, informacinių bei medicininių technologijų įtaka žmonijai. Taigi populiarės idėjos apie androidus, robotus, organų persodinimą, ilgaamžiškumą“, - svarstė mokslininkas.
