Norėdami paskatinti pamąstyti apie politiniam korektiškumui visuomenės gyvenime skirtiną vietą ir ribas, pateikiame šio reiškinio istorijai ir perspektyvoms skirtos „Radio svoboda“ laidos ištraukas. Laidos vedėjas istorikas Vladimiras Tolcas cituoja rusų politinio disidento Vladimiro Bukovskio rugsėjį Bulgarijoje skaityto pranešimo ištraukas ir kalbina Vakarų Mičigano universiteto Sociologijos katedros docentę Jeleną Gapovą ir rašytoją, publicistą Aleksandrą Kabakovą.
V.T.: Savo pranešime V.Bukovskis konstatavo, kad pasaulinio komunizmo sistemos krachas daug kam pasaulyje tapo netikėtumu, kuris, kad ir kaip tai būtų paradoksalu, lėmė kairiųjų politikų ir partijų atėjimą į valdžią daugelyje Europos šalių. Pasak V.Bukovskio, būtent šis momentas „sutampa su naujų utopinių ideologijų Vakaruose radimusi“. Būtent tada, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kaip tarptautinis reiškinys Vakaruose atsiranda politinis korektiškumas, kurį V.Bukovskis laiko Frankfurto mokyklos filosofo Herberto Markuze idėjų įgyvendinimu.
„O jo idėjos buvo labai paprastos – jis buvo marksistas revizionistas ir su Marksu nesutarė tik dėl vieno: Marksas revoliucine klase laiko proletariatą, o tai esą neteisinga – proletariatas nyksta ir dabar tikroji revoliucinė klasė – įvairios mažumos, atskalūnai, patologinės asmenybės. Jie yra revoliucinis visuomenės elementas ir, rašo Markuze, mes privalome bet kokią patologiją paskelbti norma, o visas normas – patologija ir tik tada, rašo jis, mes pagaliau sugriausime buržuazinę visuomenę.“
V.T.: Ar sutiktumėte su šiuo politinio korektiškumo atsiradimo datavimu ir jo genezės interpretacija?
J.G.: „Politkorektiškumo“ terminas atsirado kaip atsakas į Vakaruose nuo septintojo dešimtmečio egzistavusius socialinius judėjimus. Tačiau aktyviausias šių judėjimų reiškimosi laikotarpis – aštuntasis dešimtmetis. Tuo metu Vakarų visuomenėje keitėsi daugelio grupių socialiniai santykiai, jos ėmė kitaip save pozicionuoti. Tai, kas iki tol buvo stigmatizuojama ar buvo nelygybės priežastis, buvo peržiūrima, į šiuos dalykus imta žvelgti kitaip. Štai tada ir atsirado politinio korektiškumo sąvoka.
V.T.: Kalbate apie tam tikrus judėjimus. Gal galėtumėte sukonkretinti, juos apibūdinti?
J.G.: Čia reikėtų atsisukti į istoriją. Judėjimai už socialinį teisingumą, kaip kad juos apibrėžia marksistinė tradicija, tai iš esmės judėjimai už kitokį išteklių paskirstymą (klasių kova, XX amžiaus pradžios revoliucijos ir pan.), tuo tarpu aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje padėtis keičiasi ir tuo metu Vakaruose atsirandantys judėjimai – tai naujieji socialiniai judėjimai, arba judėjimai už gyvenimo kokybę, arba, jei vartotume anglų kalbos žodį recognition, už pripažinimą. Antai XX amžiaus pradžioje buvo toks baltarusių poetas Janka Kupala, tai jis viename savo eilėraščių parašė, kad baltarusiai nori „vadintis žmonėmis“. Štai šį „vadintis žmonėmis“ pasakymą ekstrapoliavę į XX amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, kaip tik ir apibrėžtume esmę šių naujųjų socialinių judėjimų, kurie iš esmės yra apraiška tapatumo politikos, pasireiškiančios pripažinimo reikalavimu. Taip, mes tokie – pavyzdžiui, „mes - juodi“, ar „mes – moterys“, ar „mes – gėjai“ – tačiau tai yra mūsų tapatumas ir mes, būdami tokie, norime pripažinimo ir galimybės reikšti savo tapatumą kasdieniame gyvenime, kurią turi visi kiti žmonės. Tai iš esmės ir yra politinio korektiškumo sąvokos pradžia.
V.T.: Grįžkime prie V.Bukovskio pranešimo. „Kairieji visada pirmiausia nori laimėti terminologinį karą. Taigi prasidėjo: nevalia sakyti „mis“ (angl. panelė) ir „misis“ (angl. ponia), nes taip nurodoma moters šeimyninė padėtis – tai esą visiškai nepriimtina. Atsirado anglų kalboje neįsivaizduojamas kreipinys „miz“, kurį net ištarti sunku, tačiau tai buvo tik pradžia. Buvo nueita toliau – mums buvo pasakyta: nevalia sakyti „history“ (angl. istorija), nes tai esą „his story“ (angl. jo, t. y. vyriškoji, istorija), reikią sakyti „herstory“ (her story, angl. jos istorija). Atsirado galybė kalbos inovacijų. Mums buvo pasakyta, jog nevalia sakyti „seminary“ (angl. seminarija), nes šis žodis kilęs iš lotynų kalbos žodžio, reiškiančio „sėklą“, reikią sakyti „ovary“ (iš lotynų kalbos „kiaušialąstę“ reiškiančio žodžio). Ir apskritai, kaip vadinti moteris? Šį „didį klausimą“ spręsti ėmėsi šie „naujieji akademikai“. Žodis „woman“ (angl. moteris) turi dėmenį „man“ (angl. vyras) – šitaip negalima! Žodyje „female“ (angl. moteris, moteriškas) yra dėmuo „male“ (angl. vyras, vyriškas) – tai visiškai nepriimtina! Taigi buvo sugalvotas naujas terminas moteriai pavadinti – „wofe“, sudarytas iš „woman“ ir „female“ pirmųjų dėmenų. Jos sujungė šiuos du grynai moteriškus dėmenis ir pareiškė, kad dabar mes privalome jas taip vadinti, o jei mes to nedarome, mums sako: male chauvinist pig (angl. šovinistinis kuilys)!“
V.T.: Šiaip žodis „history“ yra graikų kilmės. Tad ar verta mėginti čia išskirti menamus angliškus dėmenis?
J.G.: Visi, be abejo, supranta, kad žodis „istorija“ yra graikų kilmės, tačiau kalbėta apie tai, kad istoriją rašo tas, kuris turi galimybę ją rašyti; tas, kuriam prieinamas rašymo išteklius; tas, kuris turi balsą; galiausiai tas, kuris moka skaityti ir rašyti. Ir buvo kalbama apie tai, kad istorija – tai „jo istorija“ – kontekste, kai istorikai ant visų šių Vakaruose vykusių socialinių transformacijų bangos ėmė savęs klausti, kur, tiesą sakant, istorijoje moterys.
V.T.: Terminologiniais mūšiais apsiribota nebuvo. V.Bukovskis aprašo „naujojo feminizmo“ žygį į amerikiečių armiją, kur „žmones pagal odos spalvą ar lytį ėmė stumti į pareigas ir pozicijas, į kurias jie pagal savo duomenis negalėjo pretenduoti“.
„Armijoje, gavusios teisę tarnauti koviniuose padaliniuose, moterys atrado nuostabią landą: jos eidavo į armiją, tarnaudavo tris mėnesius, kreipdavosi į teismą dėl seksualinio priekabiavimo, prisiteisdavo keletą milijonų dolerių ir išeidavo. Tai buvo puikus būdas praturtėti per 2–3 metus!“
V.T.: Pasisakė V.Bukovskis ir apie vadinamąją teigiamą diskriminaciją, ir apie daugelį kitų dalykų: buitinės leksikos žodžių draudimą ir tematinį pasaulio paveldo cenzūravimą, melagingų stereotipų diegimą į masinę sąmonę ir nepagrįstus kaltinimus seksizmu. Visas šias naujos kairiosios politinio korektiškumo ideologijos ir praktikos „inovacijas“ V.Bukovskis aiškina tuo, kad „Maskvoje neįvyko komunizmo Niurnbergo procesas“, kuris, pasak V.Bukovskio, „turėjo diskredituoti visas kolektyvizmo, socializmo, utopijų ir visų pirma socialinės inžinerijos idėjas“ bei nusikaltėliškais pripažinti bandymus žmogui be jo sutikimo piršti ideologijas. Ką apie tai manote?
A.K.: Sutinku su pirmąja V.Bukovskio teksto dalimi – apie tai, kad dėl komunizmo nebuvo išsiaiškinta, o tai turėjo liūdnų pasekmių – taip pat ir antrąja – dėl paties politinio korektiškumo. Aišku, jis pateikia visuotinai žinomus pasibaisėtinus pavyzdžius, tad sunku nesutikti. Tačiau šių reiškinių sąsaja man atrodo šiek tiek pritempta. Dėl to, kad politinis korektiškumas, be jokios abejonės, yra kairiosios sąmonės ir apskritai kairumo apraiška, nė abejoti neverta – tai visiškai akivaizdu.
Tačiau aš nemanau, kad ji štai taip įsiplieskė kaip kokia epidemija dešimtajame dešimtmetyje žlungant pasaulinei komunizmo sistemai. Manau, kad visa tai rutuliojosi nuosekliai. Antai (Rusijos revoliucionierė, pirmosios bolševikų vyriausybės ministrė – „Atgimimas“) Aleksandra Kolontai ir jos idėjų sekėjos gyvavo prieš bemaž 100 metų – juk tai irgi ta pati veislė.
V.T.: Priminsiu, kad V.Bukovskis pergalingą politinio korektiškumo žygį per pasaulį sieja su H.Markuzės idėjų sklaida.
A.K.: Visiškai su tuo sutinku. Vienintelis man abejonių keliantis dalykas – toks griežtas datavimas: politinio korektiškumo įsiplieskimo ir politinio korektiškumo kaip naujos kairiosios ideologijos įsigalėjimo siejimas su tradicinės kairiosios ideologijos įgyvendinimo žlugimu. Manau, kad tai sutapimas laike, jokio priežastinio ryšio čia, man regis, nėra. Tai, jog šie du dalykai sutapo, tėra atsitiktinumas. Tiesiog ta linkme jau seniai viskas krypo. Pakanka prisiminti siaubingas, kažkokias neįmanomas Europos ir Amerikos inteligentijos kairiąsias nuotaikas septintajame dešimtmetyje, kai išsilavinusi universitetinė Europa prijautė (kraštutinių kairiųjų pažiūrų politinėmis žmogžudystėmis Vokietijoje pagarsėjusiai – „Atgimimas“) Baaderio-Meinhofo grupei ar (politinėmis žmogžudystėmis ir bankų plėšimais Italijoje pagarsėjusioms – „Atgimimas“) Raudonosioms brigadoms, kai universitetų triukšmadariai Amerikoje buvo skelbiami kankiniais. Kas tai?
V.T.: Pabaigoje klausimas apie šios – jau net nepasakysi „pasaulėžiūros“ – šios socialinio elgesio schemos, pretenduojančios tapti ideologija, raidos perspektyvas.
J.G.: Tvirtai nieko sakyti nesiryžčiau, tačiau manau, kad mintis, jog žmonės turi būti įtraukti į visuomenę nepaisant jų ypatybių ir skirtumų, niekur neišnyks. Akivaizdu, kad bent keletą artimiausių dešimtmečių vystysimės šia kryptimi.
A.K.: Čia aš žvelgiu pesimistiškai. Konkrečiai į padėtį JAV – ramiai, o apskritai pesimistiškai. To bus mažiau, bet iki galo neišnyks. Tam tikras nukairėjimas ir su tuo susijęs visuomenės simetriškumo išsigimimas didės.
Tai daugelio dalykų padarinys: ir įvairių vienaip ar kitaip iš melagingos „laisvės lygybės brolybės“ triados kylančių idėjų vystymosi, ir visuomenės techninių, technologinių galimybių plėtros. Manau, kad visuomenėje, kuri gyvena internete, kuri gyvena mobiliuoju ryšiu ir apskritai gyvena taip, kaip dabar, kad tokioje visuomenėje neišvengiamas skleidimasis tokių piktybiškų idėjų, kurios šią visuomenę grauš kaip vėžys, kaip kad ją nebe pirmą dešimtmetį ir net nebe pirmą šimtmetį graužia apskritai kairiosios idėjos, taip pat ir politinio korektiškumo, kuri iš esmės yra tokia gana galinga, kone visa apimanti kairioji idėja.
Keli iš „Global Language Monitor“ 2009 metų ryškiausių politiškai nekorektiškų žodžių ir frazių dešimtuko
1. Kiaulių gripas (Swine Flu)
Nors šimtams milijonų žmonių dabartinė pandemija žinoma kiaulių gripo pavadinimu, įvairių šalių vyriausybės ir organizacijos dėl politinių motyvų – pradedant siekiu apsaugoti kiaulienos eksportuotojus ir baigiant religiniu jautrumu – mieliau vartoja formalų viruso pavadinimą – gripas A(H1N1).
4. Mažuma (Minority)
Kalbėti apie mažumas laikoma netaktu mažumų atžvilgiu, nes tai gali priversti jų atstovus pasijusti... mažumomis.
5. Šventasis (Saint)
Drauge su žodžiu „šventasis“ britų „Oksford University Press” leidykla iš vaikams skirto „Junior Dictionary“ žodyno pašalino tokius žodžius kaip „vyskupas“, „koplyčia“ ir „Sekminės“.
6. Politiškai korektiškas (Politically Correct)
Terminas „politiškai korektiškas“ pats yra tapęs nelabai politiškai korektišku.
7. Rytų (Oriental)
JAV laikomas įžeidžiu išeivių iš Azijos atžvilgiu, kadangi į geografiją čia žvelgiama iš vakarietiškos perspektyvos.
8. Tėvai įkūrėjai (Founding Fathers; tradicinis JAV Nepriklausomybės deklaracijos signatarų pavadinimas)
Nors visi JAV Nepriklausomybės deklaracijos signatarai buvo vyrai, jų vadinimas tėvais įkūrėjais kartais laikomas seksistiniu, todėl juos patariama vadinti tiesiog įkūrėjais.
„Ir vėl matome, kad mėginimai iš kalbos pašalinti bet kokį tendencingumą (angl. bias) yra tendencingumų radimosi priežastis. Šiandien darosi vis sudėtingiau dalyvauti bet kokiame viešame pokalbyje neįžeidžiant kieno nors jausmų – kieno nors iš dešinės, kairės ar centro.“ Paulas JJ Payackas, GLM prezidentas.
„Global Language Monitor” (GLM; angl. Pasaulinis kalbos stebėtojas) yra JAV, Teksaso valstijoje, įsikūrusi kompanija, sekanti pasaulines anglų kalbos vartojimo tendencijas. Ji žinoma savo kasmet skelbiamais politiškai nekorektiškų žodžių dešimtukais.
