„Mūsų bėdos su įvaizdžiu prasidėjo nuo tautinės vėliavos. Galbūt galima įvardinti vienokias ar kitokias priežastis, tačiau ir po 1918 m. galvojimo paradigma buvo ta pati, dėl kurios turime afrikietišką vėliavą. Užuot pažiūrėję, ką mes turime, kokią tradiciją galime tęsti, nusprendėme sugalvoti tai, ko nėra“, - kalbėjo P. Subačius.
P.Subačius teigė vartęs albumą, kuriame pateikti visi po Pirmojo pasaulinio karo surengto tautinių vėliavų konkurso pavyzdžiai. „Po to aš truputėlį apsiraminau, nes kokių ten baisybių buvo... Patikėkite, ne patį baisiausią išsirinkome, dar su skoniu“, - kalbėjo docentas.
Saugo pasą su arklio uodega skirtingose padėtyse
Pasak P. Subačiaus, 1990 m. pradėję spręsti įvaizdžio problemą „pirmiausia pradėjome kilnoti uodegą“. „Aš labai saugau tą pasą, kurio vienuose antspauduose žirgo uodega pakelta, kituose – nuleista. Reta valstybė galėtų savo muziejuje laikyti pasus, kai tame pačiame dokumente antspaudai su keliais skirtingais herbais“, - ironizavo apžvalgininkas.
VU docento teigimu, su sisteminiu požiūriu įvaizdžio kūrimo srityje Lietuvoje nepaprastai blogai. „Kodėl iki šiol suvedus į naršyklės komandinę eilutę „Lietuva.lt,“ „Lietuva.eu“, „Lietuva.com“ ar „Lithuania.lt“ mes matome nežinia ką? Tai kilo iš labai seno įsitikinimo, kad mums reikia sisteminio požiūrio, kad turi būti valstybinis nacionalinis portalas, „vartai į Lietuvą“. Kai pasakoma „valstybinis“ ar „nacionalinis“, 1996-2006 m. tai reiškė, kad metami pinigai nežiūrint nei padarinių, nei įkainių, be konkurso“, - sakė P. Subačius.
Ateityje P. Subačius pasisakytų už diversifikuotą požiūrį ir projektus, o ne, pavyzdžiui, Nacionalinį susitarimą dėl nacionalinio įvaizdžio. „Mano patirtis rodo, kad niekaip skirtingiems tikslams netinka tas pats daiktas – jei siekiame pritraukti turistus, reikia kitokio ženklo ir kitokio šūkio, nei reikia investicijoms pritraukti“, - teigė VU dėstytojas.
Pasak P. Subačiaus, apie įvaizdį Lietuvoje pirmą kartą sukrusta šnekėti, kai Vilniuje ant pirmųjų didžiųjų stendų pasirodė kvietimas aplankyti Turkiją. Turkija bandė kviesti turistus iš Lietuvos, turėjo aiškų tikslą ir kampaniją.
Tapti žinomiems padės Valdovų rūmai?
Diskusijos dalyvis įvardijo, kodėl jam patinka Mariaus Jovaišos albumas „Neregėta Lietuva“ „Man atrodo baisiai ironiška, kad Lietuva taip puikia pristatyta iš paukščio skrydžio tuo metu, kai nėra skrydžių. Kitas dalykas – vartydamas įvairių kelionių agentūrų katalogus susidariau įspūdį, kad juose objektas rodomas, kaip turistai jį gali pamatyti. Tuo tarpu „Neregėta Lietuva“ radikaliai iš kitos pozicijos – tai yra toks žvilgsnis į Lietuvą, koks turistui absoliučiai neįmanomas. Tai ar žmogus atkakęs gaus visiškai priešingą vaizdą, jausis apgautas ar ne“, - svarstė P. Subačius.
Apžvalgininkas diskusijoje klausė, ko siekiame – Lietuvos reputacijos ar opinijos apie Lietuvą. „Taip pat ir su „Drąsios šalies“ koncepcija - ar mėgdžiodami estus norime kiekvieną lietuvį įtikinti, kad jis paskui pasigirtų kiekvienam sutiktam užsieniečiui, ar kaip nors kitaip?“, - kalbėjo VU docentas.
Diskusijos dalyvis užsiminė ir apie anglišką krašto pavadinimą „Lithuania“. „Angliškai mokantiems kitataučiams pavadinimas „Lithuania“ neatpažįstamas. Tai gal nuo angliško šalies pavadinimo keitimo reikėtų pradėti?“, - pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo P. Subačius.
Pasak jo, žodžio „Lithuania“ žmonės negirdi, neatpažįsta, latvius užsieniečiai esą atpažįsta daug lengviau.
Pagyręs šūkį „Drąsi Lietuva“, P. Subačius iškėlė savo idėją.
„O kodėl mes negalime girtis, kad drąsu neprašyti Tarptautinio valiutos fondo paramos? Jeigu kas nors užsakytų suformuoti pasiūlymą, kaip reikia Lietuvoje skatinti investicijas, tai pasiūlyčiau tokį planą: o kodėl į tarptautinę spaudą neįdėti skelbimo, kad pačiame Europos Sąjungos šalies sostinės centre parduodamas išnuomojamas tiek ir tiek tūkstančių kvadratinių metrų ploto pastatas, kuris turi Valdovų rūmų įvaizdį“, - teigė P. Subačius.
