Iš pirmo žvilgsnio žmogaus asmenybę luošinantis, orumą žeminantis smurtas šeimoje yra iškalbingas tarsi musė grietinėje ir primityvus, kaip karvės mykimas. Anokia čia problema atpažinti jį ir pripažinti blogiu.
Įspūdis apgaulingas. Netgi labai.
Teisėta prievarta ir jos antipodas – smurtas
Savigyna besiginančio asmens požiūriu yra ne sveikatos žalojimo, o jos išsaugojimo, ne mirties, o gyvybės klausimas. Jeigu įsiutęs sadistas žiauriai muša žmoną, svaigdamas ir žvėrėdamas nuo kraujo, kurį jis pats praliejo, tai nereiškia, kad žmona turi tik vieną teisę – prašyti pasigailėjimo, bučiuoti sadistui batus ir melstis. Įstatymas terorizuojamai moteriai, kuri įgyvendina teisę į būtinąją gintį, suteikia indulgenciją, net jeigu ji yra prokuroras, teismas, budelis ir nuodėmių išrišimą sau duodantis kunigas viename asmenyje.
Visuomenėje viskas ir visuomet remiasi jėga. Teisėta prievarta yra ne tikslas, o instrumentas, priemonė tiek socialinės tvarkos taisyklėms palaikyti, tiek užtikrinti žmogaus teisių ir teisėtų interesų gynimą bei apsaugą.
Vyras ir žmona, tėvai ir vaikai yra vienos komandos, kurios vardas šeima, nariai. Šeimoje laisvės ir teisės be pareigų ir atsakomybės – tai ne tvarka, o chaosas ir anarchija. Šeimoje, kurioje vyraujantys yra globos ir rūpybos santykiai, tėvai turi laikytis savo prievolių vaikams, o vaikų pareigas tėvams užtikrina tėvų autoritetas ir valdžia.
Ar tėvai turi toleruoti vaikų tingumą, silpnavališkumą, ištižimą, nepareigingumą, melą, akiplėšiškumą arba blogus įpročius, kaip alkoholio, narkotikų vartojimas ar prekyba savo kūnu? Jeigu ne, tai akivaizdu, kad tėvai gali teisėtai versti vaikus atlikti jų prievoles, užtikrinti būtinų apribojimų, suvaržymų bei draudimų laikymąsi, nustatyti atsakingo lytinio gyvenimo reikalavimus. Nuo teisėtos prievartos neatsižegnojantis reiklus ir griežtas tėvas gali pasirodyti esąs giliai ir nuoširdžiai mylintis, o beatodairiškai mylintis – žiaurus. Ne pagal auklėjimo procesą, o pagal jo rezultatus, suprantama.
Jėzus Kristus, išvaikęs prekiautojus iš šventyklos, nedvejodamas taikė prievartą, kurią laikyti smurtu gali nebent tik žmonės, šventesni už Išganytoją. Sąvokos prievarta ir smurtas stebėtinai dažnai suplakamos ir vartojamos kaip sinonimas, nors sąvoka smurtas apima tik neteisėtą ir kriminalinę prievartą.
Smurtas buitine prasme
Ar daugelį vaidmenų šeimoje atliekantis žmogus, nesvarbu vyras ar žmona, pajėgus išvengti barnių, kivirčų bei konfliktų? Ar gali jis savo vaikais ar motina prisiekti: ne, aš niekada ir jokiomis aplinkybėmis neįžeidžiau ir neįskaudinau savo antrosios pusės ir apskritai nepadariau nieko, dėl ko turėčiau gailėtis. Jeigu žmogus neapdairiai tvirtintų galįs duoti tokią priesaiką, mes būtume priversti turėti reikalą arba su šventuoju, kurį reikia skubos tvarka kanonizuoti arba su žmogumi, kuris nepajėgus įskaityti savo širdies rašmenų, suteptų ir supainiotų veidmainiavimu, melu ir apgavyste.
Jausmai yra šeimos gyvenimo šerdis. Vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų santykiams pavojų kelia ne pats savaime „garo nuleidimas“, o piktos, nuožmios ir nekontroliuojamos tokios jausmų ir aistrų audros, kurios nutraukia emocinius, dvasinius saitus ir bjauriais randais išvagoja šeimos gyvenimo landšaftą.
Ar teisės reguliavimo dalyku gali būti pripažįstami barniai, kivirčai, žeminimai ir įžeidinėjimai ar kitos sunkesnių padarinių nesukėlusios šeimos tragikomedijos, farsai ir tragifarsai, kurių scenarijų rašo, atlikimą režisuoja ir pagrindinius vaidmenis atlieka du lygiaverčiai partneriai – vyras ir žmona? Formaliai taip, gali. Tačiau, jeigu purvo ir atmatų voniose mielai murkdosi abu – vyras ir moteris, jeigu agresija yra perkelta į daiktų, indų daužymą arba netgi vienas kito asmens neliečiamybės pažeidimą, tai nei Dievas, nei Liuciferis, nekalbant jau apie teisėją, nesupras, kas konkrečioje situacijoje yra kaltininkas, o kas – auka.
Sakysit: koks čia atsirado velnio advokatas, kuris gina ne aukas, o teisina smurtautojus? Ne, šiais argumentais siekiama ne ginti, o išsiaiškinti ir suprasti. Kartu toks supratimas anaiptol nereiškia blogai kvepiančio, pompastiškai pretenzingo ir šlykščiai veidmainingo atlaidumo, o leidžia įvertinti ir pasmerkti tuos, kurie to nusipelno ir, kiek tai įmanoma, atskirti kaltuosius (ožius) nuo nekaltųjų (avių).
Smurtas juridine prasme
Smurtas prieš mažamečius vaikus ir moterį šeimoje, keliantis tvarų ir atgrasų pasibjaurėjimo jausmą, yra žiaurus ir beprasmiškas visuomenės, tačiau netgi labai prasmingas ir motyvuotas smurtautojo požiūriu. Prasmingas todėl, kad niekšas vartoja smurtą, kaip instrumentą įtvirtinti savo pranašumą, privilegijas, galią, dominavimą ir kontrolę kitų šeimos narių atžvilgiu. Sadistinio charakterio tipo individas smurtą naudoja ir kaip savaiminį tikslą. Jo esmė ir šerdis – pasitenkinimas ir malonumas, kurį sadistui teikia žmonos ir mažamečių vaikų skausmas ir kančia.
Apskritai, smurtas juridine prasme – tai ne abipusiai apsižodžiavimai, žeminimai, įžeidinėjimai arba netgi tarpusavio muštynės, o žiauraus elgesio su kitu sutuoktiniu arba konkrečios nusikalstamos veikos požymius atitinkantys destruktyvūs poelgiai bei veiksmai. Tokius požymius atitinka neišprovokuotas ir ne abipusis arba nors išprovokuotas ir abipusis, tačiau labai skausmingas ar pavojingas ir įvairaus laipsnio sveikatos sutrikimus sukėlęs smurtas.
Smurtas amžinas ir neišvengiamas
Smurtas, kaip ir mirtys, dauginimosi instinktas, mokesčiai ir mokesčių vengimas, yra amžinas, nes amžinos yra ir iš principo negali būti pašalintis prigimtinės ir socialinės jo priežastys.
Viešpaties Dievo vienatinis sūnus, pasiųstas išpirkti pasaulio nuodėmių, neišskiriant ir smurto, buvo nukryžiuotas ir kančiose mirė ant kryžiaus. Mirė smurtine, romėnų laikais negarbinga laikoma mirtimi. Tai stiprus, įtaigus ir neatremiamas smurto gyvybingumo ir neišvengiamumo argumentas. Žinoma, jeigu žmogus neserga didybės manija mokyti Kūrėjo, taburetė – staliaus.
O jeigu be mistikos ir Dievo vardo minėjimo? Rezultatą gausime tą patį, garantuoju. Šeima gyvena savo gyvenimą anaiptol ne amžino jausmų įšalo zonoje. Jausmai šeimos nariams suteikia gyvenimo tikslą, prasmę ir kryptį, lemia norus, troškimus ir viltis. Kartu jausmai turi ne tik stiprią kuriamąją, bet ir griaunamąją galią.
Stiprūs ir prieštaringi jausmai, instinktai, interesų kolizija, nepatenkinti teisėti ir tariamai teisėti lūkesčiai lemia šeimoje konfliktus, neretai aršius. Kas gali paneigti, kad pastarieji konfliktai sprendžiami ne tik civilizuotais bei konstruktyviais, bet ir destruktyviais bei prievartiniais būdais?
Smurtas yra susijęs ir su pagrindine žmogaus varomąja jėga – agresija. Žmogus, nesvarbu vyras ar žmona, gali išsinerti iš kostiumo, chalato ar iš šeimyninių apatinių, tačiau lygiai kaip ir iš savo odos, jis negali išsinerti iš jam imanentiškai būdingos agresijos.
Bloga diagnozė – netinkamas gydymas
Yra žmonių, kuriems Dievas – ne autoritetas, o keturių tūkstantmečių civilizacijos patirtis, „nežinanti“ nesmurtinių periodų – joks patyrimo tribunolo liudijimas. Tie žmonės, kurie tenkina tam tikrų institucijų poreikius arba siekia būti svarbūs ir reikšmingi, stato oro pilis ir kuria nesmurtinės visuomenės ir šeimos vizijas. Nesuvokdami ką daro ir tuo patenkinti, jie užsimojo padaryti tai, ko nepadarė Viešpats Dievas.
Šie žmonės, nesuvokdami sudėtingos smurto prigimties šeimoje, daro dvi lemtingas klaidas. Pirma, laikydamiesi išankstinės apkaltinamosios, inkvizicinės nuostatos, niekšų ir smurtautojų paiešką jie atlieka giliai kasdami tik vienoje – vyrų teritorijoje. Tuo ignoruojamas faktas, kad niekšas neturi ne tik rasės, tautybės, bet ir lyties. Antra, universalaus vaisto, panacėjos nuo smurto jie ieško tik siekdami griežtinti bausmes, reikalaudami keršto ir kraujo. Išskyrus retas išimtis, tokie prievartos ir smurto priešininkai, patys to nesuvokdami, taiko prievartą teisės ir įstatymų atžvilgiu.
