Po šešėlinės ekonomikos pavadinimu lindi labai nevienalytė ūkinė veikla. Skirtinos trys rūšys: a) legaliai veikiančių (registruotų) ūkio subjektų veikla, oficialiai neapskaitanti visos ar dalies savo veiklos bei išvis neregistruojama ūkinė veikla legalių prekių ir paslaugų rinkoje; b) menkai organizuota nekomercinė ūkinė veikla – darbas namų ūkyje, tenkinant šeimos poreikius; c) nelegali ūkinė veikla – dėl stiprių neigiamų pasekmių valstybės finansams, visuomenės moralei, vartotojų sveikatai, šalies prestižui draudžiama veikla (kontrabanda, prekyba narkotikais ir ginklais, sąvadavimas, vogtų daiktų pardavimas, korupcija).
Nelegali ūkinė veikla persekiojama ir baudžiama, ji – kriminalistikos ir psichologijos dalykas.
Visai kitaip vertinsime antrąjį elementą – neformalią ūkinę veiklą namuose. Maisto gaminimas, patalpų valymas, vaikų priežiūra, sodo ir daržo darbai, – visa tai yra miniatiūrinė nacionalinė ekonomika, kurios statistika tiesiogiai neapskaito, o iždas mokesčiais neapdeda. Priežastis – gėrybių kūrimui ir tolimesniam jų vartojimui netarpininkauja mainai. Čia ir valdžia, ir pamokslininkai linkėtų dar daugiau tokios veiklos.
„Grynąja“ šešėline ekonomika, griežtai kalbant, turėtume laikyti tik pirmąjį elementą – mainais teikiamas įprastas, oficialiojoje rinkoje parduodamas prekes ir paslaugas, bet tos veiklos neregistruojant ir taip išvengiant mokesčių.
Neapskaitoma – nereiškia neišmatuojama. Neoficialios ūkinės veiklos mastai nustatomi, lyginant išlaidas šalyje su pajamomis nacionalinės sąskaitybos metodais. Tos veiklos kitimą galima apskaičiuoti, stebint grynųjų pinigų apyvartos pokyčius, atsirandančius ne dėl registruojamų ūkinės veiklos kitimo (šešėlinėje ekonomikoje atsiskaitoma tik grynaisiais) arba naudojantis fizinių sąnaudų skaičiavimais. Pastaruoju atveju nustatomas elektros energijos sunaudojimo kitimas šalyje, ūkio šakose arba teritorijose, oficialiosios statistikos nepaaiškintus jos vartojimo pokyčius priskiriant statistikoje neatspindėtai ūkinei veiklai.
Prieš keletą metų TVF atlikus platų tyrimą nustatyta, kad 1988- 2000 m. šešėlinė ekonomika besivystančiose šalyse sudarė 35-44 proc., buvusiose komunistinėse šalyse – 21-30 ( Lietuvoje – apie 29 proc.), labiausiai išsivysčiusiose šalyse (tyrinėta 21 valstybė) – 14-16 proc. Pastarosiose neregistruojama veikla augo sparčiausiai: 1970 m. ji sudarė 10 proc. BVP, o 2000 m. – jau vidutiniškai 20 proc.
Mokesčių vengimas ir yra pagrindinis motyvas šešėlinei ūkinei veiklai atsirasti. Natūralu, kad absoliuti dauguma neregistruojamos veiklos susitelkia akcizinių prekių – alkoholio, tabako gaminių ir degalų – rinkose.
Rasime ir daugiau paskatų neregistruoti veiklos. Viena jų – ūkinės veiklos registravimo ir jos apskaitos gremėzdiškumas, reikalaujantis santykinai daug (kai veiklos apimtis maža) sąnaudų ir dėl to registravimąsi darantis neracionaliu. Tai, sakytume, „rezistencinis“ motyvas.
Visus motyvus sustiprina silpna mokesčių įstatymų vykdymo priežiūra. Kuo ji silpnesnė – tuo daugiau neteisingumo mokant mokesčius (argumentas „rezistentams“) ir galimybių gauti papildomų pajamų (argumentas lengvų pinigų mėgėjams).
Rimčiausias neigiamas pasekmes valstybei ir visuomenei šešėlinė ekonomika sukelia veltėdžiavimu. Tos ekonomikos veikėjai nenustoja naudotis visomis šalyje nemokamai teikiamomis viešosiomis gėrybėmis, pradedant tvarka ir keliais valstybėje ir baigiant švietimu, garantuotomis sveikatos priežiūros paslaugomis ir taip toliau. Visą tą jų vartojimą apmoka registruojanti savo ūkinę veiklą visuomenės dalis. Neretas kontrabandininkas, „vokelininkas“ ir kiti panašūs jau skolingi sąžiningiems žmonėms dešimtis ir šimtus tūkstančių litų.
Antra, „šešėlyje“ veikiantys verslininkai įgyja didelį konkurencinį pranašumą prieš sąžiningus verslininkus, sumažina jų apyvartą ir pajamas. Taip atsiranda paskata ir pastariesiems pagalvoti bent apie dalies apyvartos nuslėpimą.
Trečia – „šešėlininkų“ gaunamos pajamos yra išteklius skverbtis į pareigūnų ir valdžios institucijų sluoksnius, „ėsti“ valstybės struktūrą. Neregistruojamai, ir ypač nelegaliai, ūkinei veiklai plėsti reikalinga valdžios žmonių priedanga; nedidelę dalį tų žmonių pasiseka korumpuoti ir tai iškart pakerta atitinkamos valstybės institucijos galias ir autoritetą.
Šešėlinės veiklos mastai ir poveikis visam krašto ūkiui nesyk pervertinami. Reikia turėti galvoje, kad apie 90 proc. tos veiklos telkiasi alkoholio ir rūkalų kontrabandoje. Abi prekių grupės, vartojamos žmonių, įmonių bei įstaigų, yra marginalinės: namų ūkių sąrašuose 2008 metais išlaidos alkoholiui sudarė 2,6 proc., išlaidos tabako gaminiams – 1,1 proc.
Be abejo, sunkmečiu kritus pajamos ir didėjant skurdo mastams smulkių viešojo gyvenimo normų pažeidimų gausėja. Tačiau didžioji, šalies ūkinį gyvenimą deformuoti grasinanti šešėlinė ekonomika plinta pagal savus dėsnius. Štai kaip keitėsi atskleisto nelegalaus alkoholio įvežimo į Lietuvą duomenys 2004-2008 metais (tūkst.litrų): 12,5 – 42,7 – 54,4 – 18,5 – 21. Šį chaotišką skaičių svirduliavimą lemia tiek besikaitaliojantys kontrabandos mastai, tiek Fortūnos globojama sienos apsaugos tarnybos sėkmė.
Kaip ir kitais viešojo gyvenimo tvarkos pažeidimo atvejais, svarbiausią vaidmenį mažinant jų skaičių suvaidina sankcijų neišvengiamumas. Antras pagal reikšmę - pačių sankcijų griežtumas - griežtesnė bausmė didina rizikos priemoką nelegalioje apyvartoje, taigi, mažina tokios veiklos „naudą“.
Šešėlinė, neapskaitoma ūkinė veikla yra amžinas ekonominės veiklos „folkloras“. Jos mastą galiausiai lemia pilietinis visuomenės brandumas. Kai primityvų, niekinamam ir engiamam baudžiauninkui būdingą suvokimą, kad gerai yra tik tai, kas gerai man asmeniškai, pakeis orus pilietiškumas, grįš į kuklius, priimtinus mastus ir šešėlinė ekonomika.
*Jūs galite klausytis šio straipsnio savo mobiliajame telefone, naudodami „Upcode“ technologiją.
