Neretai tai siejama su sovietmečio palikimu. Tačiau ar iš tiesų čia reikia ieškoti savidestruktyvaus elgesio šaknų? Gal mes tiesiog buvome nepasiruošę permainoms?
Savidestrukcija užkoduota mūsų genuose?
Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros doc. Laima Bulotaitė svarstydama, kodėl tiek daug žmonių Lietuvoje vartoja narkotines medžiagas ir ypač alkoholį, pasidomėjo, kaip įvairios teorijos aiškina, kas skatina žmones taip elgtis.
„Nemažai autorių šį elgesį priskiria prie savidestruktyvaus elgesio, kai žmogus sąmoningai ar nesąmoningai daro sau žalą. Mąstant šia tema iškart norisi prisiminti visus anekdotus, pašiepiančius lietuvių pesimizmą. Beje, jei paklaustumėte žmonių, kurie vartoja alkoholį ar narkotikus, jie visi žino, kokios gali būti pasekmės. Taigi jie nebūtinai tiki, kad jiems tai nepakenks. Baisu sakyti, bet gal lietuvių tautoje iš tiesų yra kažkas užkoduota, kad mes norime save sunaikinti?“ – svarstė pašnekovė.
Visgi L. Bulotaitė teigia nesanti pesimistė, todėl tokio elgesio šaknų ieškanti ne ten, kur nieko nepakeisi.
„Tie, kurie nagrinėja savižudybių klausimus, daug ką sieja su sovietinio laikotarpio represijoms. Toks paaiškinimas gali būti. Tačiau yra ir kitų tautų, kurios lygiai taip pat kentėjo, tačiau jos susitvarko su savo psichikos sveikata. Todėl dalį atsakomybės perkelčiau ant politikų ir žiniasklaidos pečių. Koks bebūtų laikotarpis, mes visada esame gąsdinami. Dėl gripo niekur pasaulyje taip negąsdina. Krize taip pat gąsdiname praktiškai kiekvieną dieną. Dar nieko neįvyko, o jau pranešama – pensijos mažės, elektra, vanduo brangs ir pan. Bet jei surinktume visus gąsdinimus ir paskaičiuotume, pamatytume, kad bent pusė jų taip ir nebuvo įvykdyti.
„Šiandien įsijungus televizorių iš tiesų kartais atrodo, kad viskas beviltiška. Aš prisimenu sovietinių laikų žinias. Tuomet mes juodavomės, kad nepranešdavo nieko negatyvaus. Viskas būdavo tik gerai – kombainai išvažiavo į laukus, derlius nuimamas, plieno gamyklos dirba visu pajėgumu ir pan. Dabar – visiškai atvirkštinis variantas. Ar iš tiesų Lietuvoje nėra žmonių, kurie laimingi ir patenkinti gyvenimu? Ar iš tiesų nevyksta nieko pozityvaus?“ – klausė psichologė.
ES yra išleistas Psichikos sveikatos paktas, kuriame numatytos gairės, kaip gerinti gyventojų psichikos sveikatą. Kaip prioritetinės grupės įvardinti jauni žmonės, kuriems reikia padėti, kad jie galėtų džiaugtis gyvendami, ir seni žmonės. Senatvė – ir taip nėra pats linksmiausias periodas žmogaus gyvenime, todėl jam reikia ypatingo dėmesio. Anot pašnekovės, tai tiksinti bomba, kuri vieną dieną sprogs.
Blogai jaučiamės ne dėl krizės, o dėl gąsdinimo ja
Dažnai sakoma, kad lietuviai tokie nuo seno – juk ir mūsų tautosaka yra liūdna. L. Bulotaitė su šiuo teiginiu nesutinka. Mes tiesiog akcentuojame tautosakoje liūdnus dalykus.
„Tapę nepriklausomi mes tarsi norėjome oficialiai išreikšti savo gedulą – dėl tų, kurie buvo išvežti ar žuvo. Todėl dauguma švenčių, kurias atstatėme, yra gedulo šventės. Gal tuo metu reikėjo atiduoti pagarbą tiems žmonėms ir tam laikotarpiui. Tačiau tai neturi tapti pagrindinėmis šventėmis – laisvomis dienomis, kurių metu mes negalime džiaugtis, nes privalome susikaupti. Ar iš tiesų verta taip ilgai prisiminti, kad mes kentėjome, ir iki šiol ieškoti kaltų?“ – teigė pašnekovė.
Blogiausia, anot jos, kad šios gedulo nuotaikos nesvetimos ir jaunimui. Statistika rodo, kad mūsų moksleiviai jaučiasi pakankamai nelaimingi. Kodėl? Nes aplinkui labai daug nelaimingų suaugusiųjų. Vaikai, kurie kopijuoja suaugusiųjų požiūrį į gyvenimą, nuo vaikystės verčiami galvoti apie ateitį. Jau nuo penktos klasės mes vaiko klausiame, kuo jis norėtų būti. Todėl nesunku suprasti, kodėl vaikai nebenori suaugti. Suaugusiųjų gyvenimas jiems atrodo kaip tikra ašarų pakalnė.
L. Bulotaitės teigimu, šiandien žmonės blogai jaučiasi ne dėl ekonominės situacijos. Dauguma gyventojų iš bado tikrai nemiršta. Nebesidžiaugiame gyvenimu, nes nuolat galvojame apie ateitį. Nepadoru linksmintis, nes po metų gali būti labai blogai. Juk iš viešosios tribūnos nuolat tik ir girdime – susiveržkime diržus. Kaip mantrą kartodami šias neigiamas frazes galiausiai taip ir pasijaučiame.
„Padarykite eksperimentą – perkratykite savo mintis. Dauguma jų bus negatyvios – oras blogas, tuoj bus šlapdriba ir slidu, o atlyginimas kitais metais gali dar labiau mažėti. Mąstyti apie šviesiąsias gyvenimo puses mūsų niekas nemoko. Kai vedu grupes, sunkiausia užduotis žmonėms būna užrašyti penkias gerąsias savo savybes. Su blogosiomis – jokių problemų“, - pasakojo psichologė.
ES egzistuoja daugybė programų, skatinančių gerinti gyventojų psichikos sveikatą ir darbo vietoje. Lietuviams apie tai galima tik pasvajoti. Krizės metu tik ir girdi – jei esi nepatenkintas, tavo vietą mielai užims dešimtys kitų, kurie laukia gatvėje.
„Darbe niekam nerūpi, ar tu turi vaikų, ar tave kamuoja kokios nors problemos, nes darbdaviui rūpi tik tavo darbo rezultatai. Tačiau žmogui to neužtenka. Pasaulis jau suvokė, kad norėdamas užtikrinti darbo našumą, darbdavys privalo rūpintis savo darbuotojų psichikos sveikata. Užtektų pradėti nuo to, kad darbdavys rodytų dėmesį kiekvienam asmeniui. Kai žmogus jaučia šį rūpestį, mato, kad jam specialiai sudaromos tinkamos sąlygos, pavyzdžiui, turint mažų vaikų suteikiama trumpesnė darbo diena, jis ir dirba geriau.
Kai kuriose valstybėse šioje srityje daroma labai daug. Didelėse užsienio įmonėse net yra sveikatinimo programos, pagal kurias dirba psichologai. Kai žmogui namuose kažkas atsitiko ir jis dėl to vis tiek negali normaliai dirbti, jis gali ateiti pas specialistą ir išsipasakoti. Taigi Lietuva turėtų iš ko mokytis. Jei nesiimsime jokių priemonių, sąmoningas ar nesąmoningas savęs naikinimas tik didės“, - įsitikinusi pašnekovė.
Dideli tikslai laimės neatneša
Pašnekovė abejoja, ar pasibaigus krizei visi staiga tapsime laimingi ir patenkinti gyvenimu, nes vėl karštligiškai kelsime didelius tikslus, bandysime juos įgyvendinti ir kentėsime, kad nepavyksta.
„Net auklėdami vaikus mes visada sakome, kad jie turi lygiuotis į tuos, kurie ką nors daro geriau. Lygiai taip pat mes žiūrime į kaimyną ar kitą žmogų, kuris geriau gyvena. Skrajoja tokia amerikoniška frazė – „Ir tu taip gali“. Tačiau iš tiesų ne viską tu gali. Mes nesame mokinami realiai įvertinti savo galimybes – ne poreikius, o galimybes.
Ar aš iš tiesų toks gabus, kad galiu dirbti kaip tas žmogus su supervadybiniais ar kitokiais gebėjimais? Tačiau televizijoje, spaudoje visada rodomas aukščiausias gyvenimo lygis ir tikinama, kad visi tai gali pasiekti. Ne visada būtina užsibrėžti aukščiausią tikslą, nes matydamas, kad jo nepasiekiu, iš tiesų jausiuosi labai blogai. Daug naudingiau kelti sau realius tikslus, kad galėtume pasidžiaugti rezultatais ir judėti toliau“, - svarstė pašnekovė.
L. Bulotaitei didžiulį įspūdį padarė Lenkijos pavyzdys. Viešėdama ten prieš dvejus metus ji pastebėjo, kad lenkai gyvena daug kukliau nei mes. Neseniai nuvykusi į Lenkiją ji nustebo, kad ten nėra jokios krizės, jie gyvena lygiai taip pat, kaip prieš dvejus metus, ir jaučiasi laimingi.
„Tuo tarpu mes labai „nukritome“. Vadinasi, mūsų lūkesčiai buvo nelabai realūs. Mes nesusitvarkėme su duotomis galimybėmis. Gal tiesiog viskas per greitai pas mus vyko, per greitai visko norėjome? Kitos šalys gerovę kūrė dešimtis metų, o mes tai padarėme per kelerius metus, visiškai nesuvokdami šio proceso eigos. Mes pasiėmėme tik rezultatą, todėl ir pasimetėme prasmėje“, - svarstė pašnekovė.
