Kartu su kitomis legendinėmis popmuzikos grupėmis „Savaitgalis“, „Junior“, XXL, „Mango“ merginos dalyvaus prodiuserinės įmonės „Cactus Pro“, už kurio vairo stovi garsieji broliai Mindaugas ir Gintaras Bendžiai, jubiliejuje.
KLUBAS.lt su pagrindine „Mango“ vokaliste Rima Petrauskyte kalbėjosi apie pačią grupės pradžią, uždirbtus pinigus ir romaną su Deiviu Norvilu.
Koks velnias tave pastūmėjo į šitą „katorgą“, kuri vadinosi „Mango“?
Labai norėjosi dainuoti. Ir, aišku, norėjosi, kaip ir kiekvienam žmogui pajusti populiarumo skonį, stovėti ant scenos. Buvau tikra, kad galiu į šita grupę patekti vien dėl savo dainavimo, pasitikėjau tuo.
Kiek girdėjau, buvo legendinė atranka, į kurią suplūdo šimtas tūkstančių mergaičių, kurios norėjo dainuoti grupėje „Mango“?
Nežinau. Porai mergaičių buvo skirtas atskiras laikas, tad kitų mergaičių aš nemačiau. Nežinau, kiek jų buvo, kas ten buvo. Atėjau sutartu laiku, padainavau...
O ką reikėjo padainuoti?
Dainavau Astos Pylipaitės dainą, neprisimenu, kaip vadinasi... „Kambary dega žvakė, už lango lyja lietus“ (dainuoja). O priedainis: „Lyja lietus. Lašai ta ra ra ram“. Žinai šitą daina?
Žinau, per „Lietų“ grodavo, ašarą išriedėdavo...
Va va. Ši daina buvo kažkas nerealaus. Matyt Žilvinui Liuliui (pagrindinis „Cactus Pro“ hitų kūrėjas – KLUBAS.lt pastaba) irgi ašara išriedėjo. Ir pagalvojo, kad galbūt ne vieną Lietuvos klausytoją priversiu ašarą išridenti – todėl priėmė mane į grupę.
Klasikos ir operečių dar klausaisi? Grįžusi namo užsidedi Vivaldi plokštelę?
Ne. Bet į Muzikinį teatrą dažnai užsuku pasižiūrėti spektaklių, pasižiūrėti, kaip gyvena teatras.
Jei prakalbome apie „Muzikinį teatrą“, prisimenu, kad ten dainavo ir Deivis, kuris buvo susijęs su „Cactus Pro“. Ar yra kažkiek tiesos, kad jūs buvote pora – tu ir ir Deivis Norvilas?
Aaa... Nežinau (juokiasi). Kalbėti apie tai dabar būtų truputį kvaila. Kiekvienas gyvename savo gyvenimą ir dabar apkalbėti tai...
Ar buvo nors kartą per tuos dešimt metų momentas, kai pagalvojai, kad populiarumo nebenori, nori būti paprasta Klaipėdos mergina, dirbanti paprastą darbą?
Dabar neatsimenu tokių minčių, bet manau jos kildavo tada, kai būdavo didžiulis nuovargis. Tada norėdavosi gyventi ne tokiu įtemptu gyvenimo ritimu. Atsimenu, kalbėdavomės dar ir apie tai, kad kiekvieno žmogaus darbas yra sunkus, reikalaujantis didžiulių pastangų, fizinio ir moralinio nuovargio. Tad galbūt tas buvimas grupėje „Mango“ nebuvo toks sunkus, kaip mums atrodydavo... O dėl dėmesio... Mes gal ir nepajutome to dėmesio lavinos, nes Gintaras su Mindaugu prisiimdavo. Pas mus visada buvo sveika pusiausvyra – gal išskyrus tą atvejį, kai po vieno renginio Viktorija tualete savo draugei išsakė kritišką nuomonę, o žurnalistai, atlikdami gamtinius reikalus, tai užfiksavo ir parašė laikraštyje. Nuo tokių dalykų mūsų vadybininkai negalėjo apsaugoti. Nežinau, ar Lietuvoje kas nors dar turėjo tokius uolius vadybininkus kaip mes. Mūsų per dešimt metų nėra įžeidęs nė vienas organizatorius, vadybininkai spręsdavo visus nesklandumus, užtikrindavo patogumą ir saugumą. Turėjome visas sąlygas gerai atstovauti grupę „Mango“.
Kokie buvo jūsų tarpusavio santykiai? Viename interviu po grupės išsiskyrimo tu sakei, kad apie Viktoriją neturi ką pasakyti...
Iš tikrųjų, po „Mango“ pabaigos mūsų lūpomis kalbėjo ne protas, o emocijos...
Jūs tuo metu buvote susipykusios?
Ne tai kad susipykusios – tiesiog nesupratome viena kitos. Jaučiu, kad ir šiandien nelabai suprantame viena kitą. Gal mūsų tikslai, norai gyvenime yra kitokie, supratimas apie viską yra kitoks. Bet Viktorija buvo pati geriausia partnerė scenoje. Geresnės grupės narės neįsivaizduoju.
Kalbama, kad tu buvai „Mango“ išsiskyrimo iniciatorė. Taip ir buvo?
Aišku, taip ir buvo.
Nusibodo?
Sunku pasakyti, ar nusibodo...Bet gyvenime norėjo kažko kito. Taip pagalvojus – dešimt metų scenoje...Dabar laukiu repeticijų, su džiaugsmu važiuoju į jas – ten ir mūsų seni juokai, ir pokalbiai apie buvusius koncertus. Tai suteikia beprotiškai daug džiaugsmo, bent jau man. O tada norėjosi gyvenime kažką keisti, pabandyti kažką kitą. Giliau pasvarsčius – tai buvo geras sprendimas. Gintaras gal irgi būtų sutikęs su manimi – viską uždaryti, kad liktų visiems žmonėms gražus prisiminimas, o ne tai, kad „grupė nusistekeno“. Yra Lietuvoje tokių grupių, kurių atrodo nebėra, bet, pasirodo, yra. Kam to reikia?
Ar brolių, kolegų akyse nebuvo pasipiktinimo? Nebandė tavęs perkalbėti?
Buvo visokių svarstymų, buvo ir perkalbinėjimų, ir pykčių, ir nekalbadienių.
Kiekvienos grupė, kuri pasirašinėdavo sutartis su „Cactus Pro“, kontraktas buvo apgaubiamas legendomis. Ar buvo keistų, išskirtinių jūsų kontrakto sąlygų?
Tikrai ne. Tuos pasirašytus kontraktus iš tikrųjų turėjome rankose tada kai juos pasirašėme, o antrą kartą juos išsitraukėme, kai ėjo kalba apie sutarties pratęsimą. Mes visada dirbdavome vadovaudamiesi žmogiškumo faktoriumi. Ne tik iš vadybininkų pusės mums, bet ir iš mūsų pusės – vadybininkams.
O ką reiškia „ir iš mūsų pusės – vadybininkams“? Jei broliai pasiūlo idėją fotosesijai, kuri gali supurtyti visuomenę?
Mes apie viską kalbėdavomės – kaip padaryti geriau. Kiekvienos fotosesijos idėja buvo galvojama kartu, buvo siūlomi variatai, kas būtų gražu, kas būtų įmanoma. Visa tai buvo gvildenama kartu.
Pinigai...Ar per dešimtmetį sugebėjai kažkam susitaupyti?
Be abejo. Mūsų uždarbis visiškai atitikdavo atliekamą darbą. Aš, kaip mergina, save galėjau visiškai išlaikyti, galėjau sau leisti mokslus, keliones, pramogas. Viskas buvo labai gerai. Mane juokindavo kalbos, kai buvo sakoma, kad vadybininkai pasiima didžiąją dalį. Kiekvienas pasiimdavo savo dalį už padarytą darbą.
Geram „šoubize“ žmonės, išleidę albumą ar surengę turą gali sau leisti nusipirkti vilas. Ar turi iš „Mango“ honorarų nusipirkusį kokį žemės sklypelį Palangoje ir jame pasistačiusi namelį?
Tikrai ne. Aš realiai investavau į mokslus.
Prabėgo beveik dvylika metų. Tu dar sapnuoji tas pilnas sales, „Alyvas“, neišbaigiančiais keliones po įvairiausius Lietuvos kampelius?
Nesapnuoju. Bet kartą grįžau namo ir kalbėjausi su žmogumi, žiūrėjome įrašus „Youtube“, fotografijas. Ir tas žmogus labai gražiai pasakė vieną sakinį: „Bet tai Rima, kaip gražu“. Ir tai mane taip suvirpino iki sielos gelmių – automatiškai jam atsakiau: „Blemba, kaip gražu buvo. Noriu, kad ir likusi mano gyvenimo dalis būtų tokia pati graži, kaip kad buvo prieš tai“.
KLUBAS.lt galerijoje - „Mango“ istorijos akimirkos.