Tariausi nesijungti į diskusijas „dėl Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatų išaiškinimo“. Taip vadinasi šis dokumentas, nes mano ankstesni raštai šia tema spaudoje ir netgi kreipimaisi į Seimo pirmininką ar prezidentę turėjo panašų poveikį, kaip žirnių mėtymas į sieną.
Tačiau gerbiamo Jono Vaiškūno straipsnyje išgirdau jau ne nuvalkiotas nesąmones („o kaip rašysime kinų pavardes?“ arba „raidės w įvedimas kainuos 20 mln. litų“), bet mėginimą rimčiau pagrįsti savo nuomonę. Tokioje situacijoje jau galima diskutuoti, ką ir darau.
Pirmiausia dėl „latviško kelio“, kurį J.Vaiškūnas, kaip suprantu, laiko pavyzdžiu ir lietuviams, t.y. kažkur tolimame paso puslapyje įrašyti asmens pavardę ir „nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis“. Prie tų nelietuviškų rašmenų dar grįšiu, tačiau nustebino tolesnės J.Vaiškūno mintys: „Bėdos su tapatybės nustatymu, kai lietuviškais rašmenimis užrašyta Lietuvos piliečio pavardė gali būti nevienareikšmiškai traktuojama kurioje nors kitoje valstybėje ir dėl to asmeniui gali iškilti nepatogumų, išnyks... dabar ir vilkas turėtų būti sotus, ir avis sveika“.
Na, atsiprašau, iš kur atsirado tokia išvada? Toks panašių pavardžių, pvz., Derdovski, o kažkur paso viduryje – Derdowski, įrašas kaip tik sukels nepatogumų, nes, tarkim, Londono oro uoste įtarūs anglai, pamatę viename pase dvi pavardes, įtars kažkokią apgaulę ir toks pilietis, ko gero, turės grįžti namo taip ir nepamatęs Temzės krantų.
Ar neužtenka panašios nesąmonės mūsų pasuose, kai kažkokio gudruolio nurodymu milijonams tautiečių buvo įspaustas spaudas apie paso galiojimą užsienyje tik penkeriems metams. Ačiū Dievui, pasaulis nekreipia dėmesio į šį gėdingą įrašą, tačiau jeigu atsirastų pernelyg uolus kokios nors užsienio šalies pasienietis, jis galėtų Lietuvos piliečio ir neįleisti. Taigi nekankinkime savo šalies piliečių ir neįrašykime dar vienos kvailystės jų pasuose.
O dabar apie lietuviškus ir nelietuviškus lotyniškojo pagrindo rašmenis. Ne kartą ir ne du siūliau mūsų valdžiai atsiversti „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“ (red. Vytautas Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1994.), kur 6 paragrafe pristatant lietuvių kalbos abėcėlę, pastabose pripažįstama, kad „nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) pavartojamos raidės: Q, W, X, kiek rečiau Ä, Ö, Ü, Å ir kt.“
Taigi q, w, x ir netgi diakritinių ženklų rašymą nelietuviškuose asmenvardžiuose mūsų oficiali gramatika, pasirodo, leidžia. Tuo labiau lenkiškas samplaikas sz, cz, rz, reiškiančias š, č, ž garsus – čia gi tos pačios lotyniškos raidės. Atsiminti, kaip jos tariamos, yra minutės užduotis trečios klasės mokiniui. Jau prieš dešimt metų beveik visa Lietuvos žiniasklaida perėjo prie originalių pavardžių rašybos. Jos tapo įprastu lietuviškos rašytinės informacijos faktu ir niekas neina iš proto, laikraštyje pamatęs Grabarczyko, Komorowskio ar Ewos Kopacz pavardes.
Gerbiamas J.Vaiškūnas „nežada aptarinėti negeranoriškumo ir sąmoningų bandymų palaikyti įtampą tarp lietuvių ir lenkų“. O gaila, nes tas užsispyrimas neįsileisti Lietuvos piliečių asmenvardžiuose tos pačios W raidės, esą ji sugriautų lietuvių kalbą, o gal ir visą Lietuvą, kaip tik ir yra sąmoningas įtampos tarp lietuvių ir lenkų palaikymas.
Dabar apie tris J.Vaiškūno įvardytus prasimanymus, kuriuos esą eksploatuoja Lietuvos nedraugai (tarp jų, pasirodo, yra ir Lietuvos žiniasklaida). Teisingumo ministerijos parengtą Vardų ir pavardžių įstatymo projektą J.Vaiškūnas vadina stebėtinai įžeidžiamai – „kažkokiu šūksniu iš krūmų“. Jame kaip tik siūloma leisti rašyti vardus ir pavardes ir kitais lotyniško pagrindo rašmenimis, taigi naudojant nelietuviškas raides q, x ir w (nors lietuvių kalbos gramatika jas juk leidžia ir be jokio įstatymo). Be to, jame parašyta, kad asmuo negali turėti dviejų pavardžių, o dviguba (rašoma per brūkšnelį), kaip ir visur pasaulyje, leidžiama. Bet kaip tuomet bus su KT sprendimu, faktiškai įteisinančiu dvi pavardes: vieną visam pasauliui, kitą, iš esmės, tik sau pasižiūrėti?
Dar vienas keistas J.Vaiškūno aiškinimas esą lietuviškame pase pavardę reikia rašyti valstybine kalba todėl, kad bet kuris LR pilietis ją galėtų perskaityti taip, kaip ji skamba iš tikrųjų. Keistas reikalavimas, nes lenkišką, vokišką ar anglišką pavardę užrašius lietuviškomis raidėmis taip, kaip ji skamba lietuviškai ausiai, ji jau nebus tikroji pavardė. Tokia logika vadovaujantis, reikėtų ir iš atvykusių į Lietuvą užsieniečių reikalauti, kad jų pavardes irgi galėtų perskaityti bet kuris lietuvis...
Kitu prasimanymu J.Vaiškūnas laiko „tariamąjį kitų šalių precedentą“, turėdamas mintyje vadinamąją Mencenos bylą Europos žmogaus teisių teisme, kuri DELFI publikacijoje dėl priverstinio pavardės latvinimo įvardyta kaip kišimasis į žmogaus asmeninį gyvenimą. Tačiau J.Vaiškūno aiškinimu, ji kaip tik įrodė pavardės fonetinės transkripcijos pagrįstumą.
Toje byloje buvo aiškinamasi, ar Latvijos pilietė, Vokietijoje ištekėjusi už pono Mentzeno ir vokiškame sutuoktuvių liudijime įvardyta kaip Mentzen, išsiimdama naują latvišką pasą, gali likti Latvijos piliete su naująja pavarde. Pasirodo, kad ne. Latvių valdininkai jos pavardėje „tz“ pagal skambesį užrašė kaip „c“ ir dar pridėjo latvišką moteriškos pavardės galūnę „a“, tokiu būdu ji tapo Mencena. Europos teismas iš tikrųjų patvirtino Latvijos valdžios sprendimą, tačiau juo remtis Lietuvoje nėra jokio pagrindo.
Pagal mūsų Civilinės metrikacijos taisykles, kurios duoda nuorodą į Civilinį kodeksą (3.31 str.), sutuoktiniai turi teisę pasirinkti kito sutuoktinio pavardę. Taigi mūsiškei nuotakai niekas negali uždrausti tapti, tarkim, Jurga Mentzen. Nėra jokio juridinio pagrindo drausti sutuoktiniui rašyti pavardę originaliai.
Dėl trečiojo prasimanymo J.Vaiškūnas iš dalies teisus. Vardų ir pavardžių rašymas pagal tautinės mažumos skambesį yra užfiksuotas 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartyje, ten pat pažymėta, kad detalios jų rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje, kurios ligi šiol nėra. Todėl tenka sutikti, kad lenkiškų pavardžių rašymas pagal pavardės skambesį, t.y. lietuviškais rašmenimis neprieštarauja šiai sutarčiai.
Galima pasakyti daugiau: Europos Tarybos Sisteminės tautinių mažumų konvencijos oficialiame išaiškinime teigiama, kad “šalys gali vartoti savo oficialios kalbos abėcėlę, kai reikia rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens vardą pagal jo fonetinę formą”. Atrodytų, kad remdamiesi šiais svariais teisės aktais, galėtume tarsi nekreipti dėmesio į Lietuvos lenkų ir pačios Lenkijos reikalavimus rašyti mūsų krašte gyvenančių lenkų pavardes jų originalia rašyba.
Deja, gyvenimas yra sudėtingesnis dalykas nei popieriuje surašyti nutarimai, sutartys, konvencijos. Kartais verta pasverti, ar likti teisiam, remiantis kokiu nors dokumentu, tačiau amžinai konfliktuoti su tos pačios valstybės piliečiais, šiuo atveju lenkais, taip pat ir kaimynine šalimi, ar visiškai nedidelių pastangų dėka surasti sugyvenimo būdą, nekreipiant dėmesio į popierines tiesas.
Originali lenkų pavardžių rašyba (ne paso paraštėse, bet kaip pagrindinis įrašas) kaip tik ir gali tapti išraiškingu mūsų palankumo lenkams ženklu, žymiai pagerinančiu šalies vidaus ir išorės politinę atmosferą. Kaip tai konkrečiai pasiekti? Pirmiausia, nereikia jokios Lietuvos ir Lenkijos sutarties čia nereikia. Kalbos normos nėra reguliuojamos tarpvalstybinėmis sutartimis. Kaip rašyti tas pačias lenkų pavardes nurodo oficialios lietuvių kalbos rašybos nuostatos: „dėl kitų kalbų asmenvardžių pateikimo specialiuose tekstuose“ ir „dėl autentiškų asmenvardžių formų nerišliame tekste“. Šias specialiųjų ir nerišlių tekstų nuostatas kaip tik ir atitinka lietuviškas pasas. Dviejų šalių sutartis būtų tik griozdiška, perteklinė ir visiškai nereikalinga legalizacija.
Tačiau pagrindinis klausimas būtų toks: ar verta kelti audrą stiklinėje vandens? Dėl kokio nors diakritinio ženklo į pasų išdavimo įstaigas tikrai nepuls nei tūkstančiai, nei šimtai Lietuvos lenkų. Tų ženkliukų virš n, s ar z praktiškai niekam nereikia. Dar 2000 m. vienas aktyvesnių Lietuvos lenkų mažumos veikėjų, Seimo narys Janas Mincevičius (tokia pavarde jis pasirašė) netgi užregistravo tokį pasiūlymą įstatymo projektui: rašyti originalias pavardes, bet „nesant galimybių – be diakritinių ženklų“.
Kalbos, kad leidimas rašyti Lietuvos lenkų pavardes originalia rašyba mūsų kraštui kainuos 10 ar 20 mln. litų yra iš fantastikos srities. Net jeigu norinčiųjų perrašyti savo pavardes bus ne keli šimtai, o keli tūkstančiai, raidės v vietoje įrašyti w tikrai nekainuos nė cento – ši raidė yra visuose lietuviškuose kompiuteriniuose šriftuose; š ir č pakeitimas sz ir cz irgi nereikalaus jokio šrifto keitimo, nes s, c, z – tai „mūsų“ raidės. Tegauna tas būrys lenkiškos autentikos gerbėjų naujų pavardžių pasus, juk už tai patys sumokės.
Iš karto galima prognozuoti, kad realiame gyvenime, jie dėl to turės tam tikrų nepatogumų, nes ne vienoje įstaigoje raidžių samplaiką cz kai kas skaitys kaip atskiras raides, taigi lenkų pavardės įgaus… kinišką skambėjimą ir kiekvienu atveju reikės papildomo aiškinimo, kaip jas perskaityti. Tokia pavardė visada išsiskirs (anaiptol ne visada to norint) lietuviškame kontekste.
Kai kur skelbtos nuomonės esą 16 proc. Lietuvos lenkų norėtų keisti savo pavardę į užrašytą lenkiška rašyba tėra blefas. Garantuoju, kad tas skaičius mažiausiai dešimt kartų padidintas, todėl visa pavardžių keitimo kampanija, jeigu iš viso tokia bus, nesukels jokio ažiotažo ir visuomenės sambrūzdžio. Vis dėlto, toks išraiškingas, praktiškai nieko nekainuojantis mūsų palankumo lenkams (tiksliau - jų labai nedidelei daliai) ženklas reikšmingai pagerintų šalies vidaus ir išorės politinę atmosferą.
Ką reikėtų daryti šiuo momentu, kai Lenkijos spauda ir televizija nenuleidžia akių nuo šios problemos ir kiekviena proga pateikia negatyvų Lietuvos užsispyrėlių (kartais dar smarkiau – engėjų) vaizdą? Paprasčiausiai, reikia paskelbti (tokį pareiškimą galėtų padaryti ir prezidentė), kad klausimas išsemtas, problema išspręsta atidesnio savo pačių gramatikos perskaitymo pagrindu, todėl lenkai gali kreiptis dėl savo pavardžių perrašymo kad ir rytoj. Lietuva dėl tokio pasižadėjimo nieko nenustos, o politinių dividendų gausą iš karto pajusime, išsprendę nors vieną tarptautinio skambesio šalies gyvenimo problemą.
