- Kaip pati atsidūrei Naujojoje Zelandijoje?
Esu kilusi iš Radviliškio. Baigusi mokyklą išvykau į Loughborough universitetą Didžiojoje Britanijoje studijuoti verslo vadybos. Baigusi du kursus nusprendžiau atlikti praktiką Naujojoje Zelandijoje.
Tai buvo kraštas, į kurį labai traukė. Ten ir likau, nes radau be galo gražią šalį su vandenynais, kalnais.
- Kaip ten sutikai lietuvių?
Atvykusi iškart parašiau konsului. Pareiškiau norą susipažinti su lietuvių bendruomene ir joje kažką nuveikti. Šiaip lietuvių surasti Zelandijoje be galo sunku – nežinai, kas jie ir kur jie.
- Kokia Naujosios Zelandijos lietuvių bendruomenė? Kaip pirmieji lietuviai čia atsidūrė?
Ji labai maža, šįmet švenčianti 60-metį. Tiek metų praėjo nuo laivo, kuris atgabeno apie 240 pokario lietuvių iš įvairių Europos kraštų, daugiausia – iš Austrijos, Vokietijos stovyklų, - atplaukimo. Visi tuo metu norėjo į Ameriką, bet buvo pasiūlymas vykti į Zelandiją. Nors niekas tuo metu nežinojo, kur ta Zelandija, visi tikėjosi, kad ir kur ji bebūtų, bus geriau. Tuo laivu kartu keliavo ir latviai, estai, lenkai.
Su į salą atplaukusiais lietuviais Zelandijos Vyriausybė sudarė sutartį ir dvejiems metams paskyrė darbus, kad integruotų į valstybę, kultūrą. Visi lietuviai bendrai gyveno, vieni kitiems namus statė, stengėsi išlaikyti lietuviškumą. Ir jį išlaikė.
Tik atvykus, lietuvių bendruomenė buvo stipriausia tarp europiečių. Bet žmonėms senstant išsiskyrė jų interesai, prasidėjo pykčiai. Kas išvažiavo į Ameriką, kas persikėlė į Australiją. Gyvavusi apie 40 metų, bendruomenė išsiskirstė ir pabiro, jos neliko. Ir štai dabar ją lipdome. Į tai daug įnešė konsulas, atvykstantys žmonės.
Oficialiai bendruomenėje dabar yra apie 60 narių, o viso Zelandijoje gyvenančių lietuvių – apie 80-90.
- Ar vietiniai gyventojai žino apie Lietuvą?
Vietiniai žmonės nežino, kas yra Lietuva – išgirdę šį vardą, žiūri didelėmis akimis. Zelandijoje gyveno garsus Lietuvos menininkas Rudi Gopas (jo vardas suvokietintas), į Zelandiją iškeliavęs dar būdamas vaikas. Jis vedė vokietę, gyvendamas Zelandijoje tapo labai žymiu menininku. Šiuo metu Zelandijoje veikia jo darbų paroda, tad daug kalbama apie Lietuvą.
- Kokie Naujosios Zelandijos lietuviai, ar jie kalba lietuviškai?
Dauguma jų kalba lietuviškai. Lietuviškai daug sunkiau kalbėti vaikams, kurie augdami lietuvių kalbą visiškai pamiršo. Tačiau prasideda bendruomenės jungimasis ir jie nori išmokti lietuviškai. Dėl to neseniai įkūrėme mažą vaikų mokyklėlę. Į ją įsijungia ir pagyvenusių žmonių, norinčių prisiminti lietuvių kalbą.
Oficialiai bendruomenė atkurta prieš dvejus metus. Yra idėjų įkurti ir lietuvių mokyklą suaugusiems. „Pastūmus“ ir „ patraukus“, žmonės į bendruomenę ateina.
- Ar jie domisi dabartine Lietuva, ar ką nors apie ją girdi?
Kai kurie buvo grįžę. Dalis nenorėjo grįžti į Lietuvą, buvo tokių, kuriems neleido čia grįžti. Jie pasakoja, kad sovietmečiu atvykdavo iki Lenkijos, kur susitikdavo su Lietuvoje gyvenusiomis šeimomis. Dabar jų vaikai, anūkai labai nori grįžti į Lietuvą, bet grįžta tik savaitei, dviem – pasižiūrėti. Giminių jie čia nebeturi, tad Lietuvoje lieka atostogauti.
Kiek pažįstu lietuvių šeimų, šiais laikais atvykstančių į Zelandiją dėl įvairių priežasčių – jos po kokių 5-10 metų nori sugrįžti į Lietuvą. Yra daug šeimų, planuojančių grįžti į Lietuvą.
- Kaip apibūdintum Naująją Zelandiją?
Zelandija – paplūdimiai, vandenynai, didžiulis plotas. Gyventojai, kurių maždaug milijonu daugiau nei lietuvių, išsiskirstę. Pietinė sala daug mažiau apgyvendinta už šiaurinę – čia keliaudamas kelyje gali per dieną nesutikti mašinos.
Salos skirtingos – viena šiltesnė, kita šalta, skiriasi jų gamtovaizdis. Vietiniai žmonės skiriasi nuo europiečių, nors jie – daugiausia trečios kartos europiečiai. Kultūra labai skiriasi – žmonių ramumas, geranoriškumas, atsipalaidavimas.
Klimatas čia šiek tiek panašus į Lietuvos. Viskas čia atvirkščiai – kai Lietuvoje vasara, pas mus žiema, kai čia žiema - pas mus vasara. Kalėdas švenčiame paplūdimyje su daug saulės. Vasarą karštis panašus į Lietuvos, laikosi 25 šilumos, žiemą pietinėje saloje atšąla, šiaurinėje saloje lieka apie 15 šilumos – panašu į lietuvišką rudenį.
- Ar ir Naująją Zelandiją veikia ekonominė krizė?
Veikia, bet žmonės nelinkę skųstis. Kad ir jie netenka darbo, lieka atsipalaidavę, ramūs. Jeigu blogai – gal rytoj bus geriau. Pesimizmo žmonėse nulis - visi optimistai.
- Ar krizės smaugiamam lietuviui pavyktų atvykus įsitvirtinti Zelandijoje?
Šiuo metu, kaip ir visame pasaulyje, sunku. Ieškant darbo pirmenybė teikiama zelandiečiams, tad važiuoti šiuo metu būtų beviltiška. Reikėtų turėti daug kantrybės ir dėti daug pastangų. Tačiau ten važiuoti ir kurtis po kelerių metų, manau, bus be galo geras šansas.
Šiuo metu Lietuva su Zelandija mezga didesnius ryšius, yra studentų mainų projektų. Labai viliuosi, kad taip bus padaryta – važiuoti į Zelandiją ir pamatyti tą gyvenimą – didžiulis pliusas.
- Ką dabar veiki Naujojoje Zelandijoje?
Praktiką atlikau turizmo firmoje, tad turėjau progų pakeliauti, susipažinti su žmonėmis.
Šįmet grįšiu į Didžiąją Britaniją baigti paskutinių studijų metų ir planuoju vėl grįžti į Zelandiją dirbti, toliau bendrauti su lietuvių bendruomene ir ją pamažu tvirtinti. To norisi, nes matai žmones, kuriems pamažu padedi ir gali kažką padaryti dėl jų.
Gyvenu Oklando mieste. Nors sostinė Velingtonas, Oklandas – industrinė sostinė, didžiausias Zelandijos miestas ir lietuvių bendruomenės čia daugiausia. Atvykstantys lietuviai taip pat dažniausiai važiuoja čia.
Bet šiaip po Zelandiją lietuvių keliauja labai nedaug. Kiekvienais metais ekskursijas į Zelandiją organizuoja Vilniaus universiteto žygeivių klubas. Čia buvo atplaukusi „Tūkstantmečio odisėjos“ įgula, su kuriais kelias dienas teko pakeliauti ir parodyti Zelandiją. Iš Londono buvo atvykusi lietuvių folkloro grupė, užsukusi pakeliui į Australiją.
Studijuoti į Zelandiją atvyksta studentų, vienas vaikinas šįmet apgins disertaciją ir čia keleriems metams žada likti.
