Moteris prie valstybės ar vyriausybės vairo jokia naujiena. Net ir pas mus. Pamiršome, kaip nuoširdžiai tikėjome Kazimira Prunskiene ir išdidžiai ją vadinome „gintarine ledi“. Tik anuomet žiniasklaida neanalizavo Lietuvos premjerės batelių ir kostiumėlių, o joks ministras nebūtų sugalvojęs pasakyti, kad ji protinga ir dalykiška moteris. Tolokai nuėjome, bet ar ta kryptimi?
Viešojoje erdvėje pasigirdę tikinimai, esą prezidentė gali pakeisti požiūrį į moteris tėra tik dar vienas demokratijai ir pilietinei visuomenei nieko gero nežadančio pas mus giliai įsišaknijusio tikėjimo valdovo galia patvirtinimas. Prisipažinkime: Lietuvoje iki šiol vyrauja sukarikatūrinto sovietinio feminizmo atšvaitai. Tiesa, žiniasklaidoje odes komunistinio darbo spartuolei pakeitė lakuoti moters-verslininkės portretai ar iš Vakarų bulvaro atslinkusi moteris-katytė, galbūt užsiimanti tik dar viena verslo atmaina. Sunku kalbėti apie orų visuomenės požiūrį į moterį, kol pagarbą jai grindžiame žeminančiu rankos pabučiavimu. Nusižeminant galima demonstruoti ir savo viršenybę.
Šiandien tokia madinga ir garsiai afišuojama lyčių, rasių, tautų, tikėjimų, amžiaus grupių lygybė prasideda nuo pagarbos sau, nuo bandymų suprasti kito nuomonę, kuri iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti verta tik paniekos ar pasmerkimo.
Ar nereikėtų neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi tapusios paniekos kildinti iš mokyklose suvešėjusios patyčių kultūros? Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis Lietuvos mokyklose daugiau nei ketvirtadalis paauglių patiria patyčias. Šioje srityje vis niekaip neapleidžiame pirmųjų pozicijų pasaulyje, o gimnazijoje sukaupta patirtis naujai įprasminama darbdavių ir darbuotojų santykiuose, kurie taip dažnai primena pikto mokytojo ir padaužos mokinio bendravimą.
Tik versle galėtume pastebėti savotišką švytuoklės principą. Vos prieš kelerius metus, kai ūkis kilo, dažnas verslininkas skundėsi nebegalįs rasti, kas dirba. Jeigu tikėsime bedarbystės statistika, dabar jau darbdaviai gali diktuoti savo sąlygas. Rinka jiems leidžia, bet tuoj ūkis išlips iš duobės ir vėl viskas apsivers. Laikas pratintis prie pakilimų ir nuosmukių kaitos, ir pagalvoti, ar sunkmetis nėra geriausias laikas pradėti kurti visuomenės santarvėn vedantį solidarumą, kurį per dvidešimt nepriklausomybės metų buvome visiškai pamiršę. Socialiai atsakingas verslininkas ne mažiau reikalingas, negu nuoširdi mokytojo ir mokinio draugystė.
Galbūt idealizuoju skandinavišką visuomenės santarvės modelį. Jo kritikai tuojau primena esą verslo iniciatyvos neskatinančią didžiulę mokesčių naštą, tačiau su pavydu galima žvelgti į sąžiningai subalansuotą socialinės rūpybos sistemą ar veiksmingą jų valdžios aparatą. O jeigu grįžtume prie visuomenės požiūrio į moteris, tai sovietinio tipo feminizmą įprasmintų moteris-traktorininkė, o skandinavišką – vaikų darželyje auklėtoju dirbantis vyras. Aiškumo dėlei traktorių pakeiskime džipu ir niekam nekils abejonių, kur esame.
Pernelyg drąsu būtų teigti, kad dvidešimt metų vėluojantį Lietuvos bandymą atsigręžti į Skandinavijos patirtį nors truputį pagyvintų pirmoji naujosios prezidentės D. Grybauskaitės užsienio kelionė. Malonus atsitiktinumas, kad Europos sąjungai dabar pirmininkauja Švedija.
Bet būna ir nemalonių atsitiktinumų. Lietuvos prezidentės viešnagę Stokholme nepelnytai apkartins mūsų įstatymų leidėjų bandymai nepilnamečius įstatymais apsaugoti nuo žalingos informacijos. Neabejoju, kad patys švedai savo mažuosius nuo tokios informacijos saugo gerokai akyliau negu mes. Tik jie tam suranda kitokių formų ir būdų.
Kai iškyla liberalizmui tokie būdingi prieštaravimai tarp žmogaus teisių ir dorovės, lygios teisės nesunkiai tampa spekuliavimo objektu. Ir daromės panašūs į tuos kvailius, kurie, kaip sakė Victoras Hugo, beprotiškai mylėdami drugelius, traiško vikšrus.
