Meluodavo ne šiaip abstraktiems žydams, o įvairioms organizacijoms, diplomatams ir politikams, taip skleisdama žinią, jog Lietuvos Vyriausybė yra melagiai.
Melavo, nes nesuprato, kodėl reikia kompensuoti ir bijojo prisiimti politinę atsakomybę.
Deja, ankstesnės vyriausybės nesuvokė, kad ši prarasto turto kompensacija yra ne piniginis, o teisingumo ir žalos atstatymo klausimas. Kad ir kaip būtų sunku, šiuo žingsniu mes pripažįstame žydų katastrofą Lietuvoje, lietuvių tautos prisidėjimą prie jos ir pabandome kompensuoti prarastą turtą.
Šis žingsnis reikalingas ne žydams, o Lietuvai, nes mes patys turime susitaikyti su istorija ir drąsiai žvelgti praeičiai į akis. Kita vertus, lėšų skyrimas kompensavimui suteikia galimybę sukurti lietuvių – žydų santykius iš naujo. Su sąlyga, kad pinigai bus panaudoti šiuo tikslu ir leidžiami Lietuvoje. Šiais pinigais galima finansuoti švietimo programas, Lietuvos ir Izraelio ryšių plėtrą, jaunimo ir verslo bendradarbiavimą. Taigi, kompensacija yra ne finansinis, o labiau politinis ir moralinis klausimas.
Tačiau panašu, kad paskutinių metu, žmonės, kurie prisistato žydais, užmiršo kodėl vykdoma turto restitucija, nusprendė, kad svarbiausia yra pinigai ir juos reikia pasiimti trūks plyš. Štai Lietuvoje žinomas lobistas iš JAV Andrew Bakeris, prieš porą savaičių pareiškė, kad 113 mln. litų yra per maža suma už prarastą turtą, neva ji turi siekti 300 mln. litų – nes tokia į sąrašą įtrauktų pastatų vertė buvo praėjusiais metais. Šios šnekos buvo sustiprintos tipiškomis kalbomis apie tai, kad Lietuva yra paskutinė Europos valstybė, kuri neišsprendė šio klausimo ir JAV kongreso narių laišku. Tai akivaizdi propaganda – Lietuva tikrai nėra vienintelė Europos valstybė, neišsprendusi turto klausimo.
Galima ši lobistą suprasti – jis turi tikslą išlupti kaip galima daugiau pinigų, o po to nors ir tvanas. Dar prieš penketą metų mums buvo grasinta, kad Lietuva nebus priimta į NATO, jei blogai elgsis su žydais. A.Bakeriui niekas nepaaiškino, kad savo veiksmais nedera peržengti ribos ir JAV kongreso narių laiškai mums didelio įspūdžio nedaro, nes Lietuvoje lengvai galima surinkti kelių Seimo narių parašus po laišku, teigiančiu, kad JAV yra homoseksualistų valdoma blogio imperija.
Tačiau Lietuvos žydų pozicija stebina – pradžioje išlaikę pauzę ir porą savaičių pagalvoję, jie ėmė kartoti A.Bakerio žodžius. Žiūrėdamas žinias per televiziją gali sužinoti, kad Lietuvoje mažinamos pensijos, tarnautojų atlyginimai, valstybė bando išsigelbėti nuo finansinio kracho, o tuo metu žydai reikalauja ne 130 mln. litų, o 300 mln. litų.
Tiesiog reikalauja kompensacijos už turtą, nepaaiškindami kur ir kaip tie pinigai bus naudojami ir pamiršdami, jog tai ne turto pirkimo–pardavimo sandoris, o KOMPENSACIJA. O kompensacijos atveju susitariama dėl jos principo.
Štai valstybė kompensavo indėlius už vieną sovietinį rublį sumokėdama litą. Tačiau jei paskaičiuosime infliacijos lygį ir palūkanų normą, valstybė turėjo už vieną rublį mokėti kokių 100 litų.... Arba kitas pavyzdys – mano seneliai už dvylika Sibire praleistų metų verčiant medžius gavo 2000 rublių kompensaciją. Ar sutiktumėte už tokią pinigų sumą tiek laiko padirbėti?
Todėl norėtųsi Lietuvos žydų paklausti – ar jie planuoja tai pat kaip ir ponas Bakeris – išspardyti Lietuvos politikams užpakalius ir su dideliais pinigų kapšais išvažiuoti už Atlanto ar vis dėl to laiko Lietuvą savo tėvyne ir planuoja čia gyventi?
Pirmasis variantas yra gan patrauklus – Lietuvoje yra apie 3000 žydų, turint galvoje, kad tik koks 1000 yra tikri lietuviai (čia gyvenusių žydų bendruomenių paveldėtojai ir teisių perėmėjai), o ne ateiviai iš Rytų, tai primityvioji matematika sako, kad kiekvienas galėtų gauti kokių 130 000 litų naudos.
Jeigu atsakymas yra vis dėlto antrasis ir Lietuvos žydai šį kompensacijos klausimą išties supranta kaip moralinį bei žada šiuos pinigus leisti viešiems tikslams ir paramai nuo holokausto Lietuvoje nukentėjusiems asmenims remti, tai reikėtų pasirūpinti, kad nekilnojamo turto kompensavimo istorija nepaliktų po savęs išdegintos žemės, kurioje voliotųsi pavieniai žydų draugų kūnai.
Taip pat vertėtų neužmiršti, kad įstatymas bus priimamas Seime ir turėti iliuzijų, kad dėdės iš Amerikos kartu su ambasadoriumi sugebės įstatymą „pramušti“ yra naivu. Todėl įstatymas ir tikslai turi būti kilnūs bei išaiškintas žmonėms. Kol kas daroma klaida kalbant tik apie pinigus ir leidžiant siautėti lobistams iš JAV.
113 mln. litų suma yra didelė ir Lietuvos žydų bendruomenė turi užtikrinti, kad jie būtų panaudoti dorai, Lietuvoje ir jais būtų sukurti nauji lietuvių ir žydų santykiai, o ne sunaikinta tai, kas yra likę.
