aA
Dalia Grybauskaitė nepūtė miglos būdama eurokomisarė. Nors į Europos Komisiją buvo deleguota socialdemokratų Vyriausybės, ji pirmoji švaistūnišką ir neatsakingą Gedimino Kirkilo ministrų kabineto politiką viešai pavadino puota maro metu. Neišsisukinėja ir dabar, tapusi kandidate į Lietuvos prezidentus.
Dalia Grybauskaitė
Dalia Grybauskaitė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
- Žinia, kurią šiandien girdi rinkėjai, yra ta, kad siekiate prezidento posto norėdama kovoti su oligarchais ir demonopolizuoti valstybės ūkį. Kodėl manote, jog būtent Jums pavyks tai sėkmingai atlikti? Kokie bus pirmi sprendimai šiame kelyje?

Labiausiai branginu nepriklausomybę ir laisvę savarankiškai daryti sprendimus. Tikrai moku saugoti šią vertybę: man teko dirbti skirtingų pakraipų Lietuvos vyriausybėse, bet niekada nevykdžiau jokių "partinių užsakymų". Niekada nebuvau ir nesu pasižadėjusi arba susisaisčiusi su jokia politine, verslo ar kitokia interesų grupe.

Niekam neįsipareigojusi. Vadinasi, esu laisva visas jėgas vertinti objektyviai - pagal darbus, pagal tai, kiek jos atitinka žmonių ir valstybės interesus.

Esu laisva ne tik apgailestauti, piktintis, reikšti susirūpinimą, bet ir imtis konkrečių veiksmų, kad sutramdytume monopolijų vyravimą ekonomikoje, jų įtaką politikoje, kad nutrauktume vartotojų skurdinimą ir sukurtume lygias konkurencijos sąlygas visam doram verslui.

Pirmi sprendimai šioje srityje būtų susiję su Konkurencijos tarybos stiprinimu. Teisinę bazę ir instrumentus, kurių reikia konkurencijos plėtrai, esame sukūrę. Turime imtis darbo: akylos stebėsenos, objektyvaus vertinimo ir svarbiausia - aktyvių, konstruktyvių veiksmų.

- Ar tapusi prezidente reikalausite, kad "Leo LT" nebeliktų?

Jau esu sakiusi, jog "Leo LT" - nevykęs, gėdingas sprendimas. Po Konstitucinio Teismo sprendimo tapo dar aiškiau: bendrovė įkurta nesilaikant krašto pagrindinio įstatymo. Nėra nei garantijų, nei prielaidų, kad ji gali atlikti uždavinį, kuriam buvo kurta - pastatyti naują atominę jėgainę.

Ar mums reikalingas toks darinys? Ar jis garantuoja, ar bent prisideda prie šalies energetinės nepriklausomybės užtikrinimo? Ar iš jo egzistavimo laimi vartotojas? Ar tas darinys sukuria prielaidas turėti pakankamai energijos už protingą kainą?

Deja, atsakymas į visus šiuos klausimus vienas - ne. Tad ir išvada aiški: jei struktūra negali įvykdyti funkcijų, kurioms turėjo būti kuriama, ji nebereikalinga. Reikia žengti žingsnius, kurie realiai užtikrintų problemos sprendimą. Mano įsitikinimu, tai turėtų būti sektoriaus demonopolizavimas, elektros gamybos ir perdavimo sistemų atskyrimas, konstruktyvios pastangos sukurti Baltijos energetikos rinką bei užtikrinti šalies energetinės sistemos integravimą į ją.

- Kad ir ką per rinkimus kalbėtų kandidatai į prezidentus, viena svarbiausių valstybės vadovo atsakomybės sričių - užsienio politika. Kokia yra Jūsų vizija?

Teisinga, brandi, ori valstybė turi tik vieną tikslą ir vieną orientyrą - visuomenės interesą. Būtent šis kriterijus privalo būti taikomas visoms šalies politikos sritims ir kryptims.

Užsienio politika - ne išimtis. Ji turi tiksliai atspindėti nacionalinius tikslus ir tapti jų įgyvendinimo įrankiu. Todėl diplomatines pastangas reikia sutelkti į konstruktyvų ir pragmatišką šalies interesų gynimą bei atstovavimą jiems, išsaugant vertybinį stuburą, nacionalinę savigarbą ir pagarbą kaimynams.

Mano įsitikinimu, geografinė ir politinė pusiausvyra - privaloma išmintingos užsienio politikos sąlyga. Tokios pusiausvyros užtikrinimą laikyčiau prioritetu. Nesmagu pripažinti, tačiau Lietuva iki šiol neatsikratė tam tikrų savimi nepasitikinčios valstybės kompleksų. Dėl jų ar dėl kitų priežasčių mūsų diplomatinė energija mieliau nukreipiama ten, kur geriau jaučiamės ir lengviau pritampame, o ne ten, kur tos energijos labiau reikėtų.

Sutinku, reikia ir verta išsaugoti Rytų politikos tęstinumą tobulinant ją, ieškant ir randant naujų galimybių. Tačiau kartu privalome būti aktyvesni, veiksmingesni, profesionalesni Vakaruose. Turėjome geriau perprasti europinio politinio žaidimo taisykles, išmokti atpažinti ir derinti įvairius interesus, ieškoti daugiašalės naudos tiek oficialiu, tiek neoficialiais lygiais.

Mūsų užsienio politika iki šiol nebuvo deramai subalansuota. Džiaugiamės savo ambicija būti regiono lyderiais plėtojant santykius su buvusiomis SSRS valstybėmis, tačiau kol kas neįstengiame veiksmingiau bendrauti ten, kur taip veržėmės: tarp ES senbuvių, kur priimami Lietuvai svarbūs sprendimai.

Manau, ES lygiu turime stiprinti ne tik strateginę partnerystę su Lenkija, bet ir bendradarbiavimą su Skandinavijos valstybėmis.

- Užsiminėte apie Lietuvos ambiciją būti regiono lydere. Kaip vertinate šį siekį?

Regioninė lyderystė - vis dažniau minima kategorija, tačiau ji tebėra labai abstrakti. Regis, nedaug kas galėtų tiksliai nusakyti, ką ji reiškia. Norėčiau, kad šiai abstrakcijai suteiktume daugiau konkretaus, apčiuopiamo turinio.

Jei centras yra vieta, į kurią veržiasi kapitalas, technologijos, inovacijos, o svarbiausia - žmonės, kaip į vietą, kur geros sąlygos dirbti, uždirbti ir gyventi, tada esu už tokį centrą. Jei tai - puiki transporto infrastruktūra su moderniu oro uostu, iš kurio be vargo galima pasiekti visą Europą ir toliau, tokią lyderystę labai remiu. Jeigu tai reiškia tinkamus konferencijų centrus ir logistinį pajėgumą - pastatus, nuolat juose vykstančius svarbius tarptautinius renginius, - tokią lyderystę irgi nuoširdžiai remiu.

Tačiau jei "lyderystė" virsta vien sau vis kartojamais užkalbėjimais, vertinu ją kaip savęs apgaudinėjimą.

- Kokie mes "lyderiai", jei nesugebame deramai rūpintis krašto gynyba? Ką turėtume nuveikti gynybos srityje? Ekonominė krizė gerokai apsunkina mūsų galimybes ir įsipareigojimus. Ar netapsime varganais atsilikėliais tarp NATO valstybių?

Netapsime. Tikiu, jog iššūkius atremsime, iš finansinės duobės iškopsime ir savo įsipareigojimus vykdysime. Krizės laikotarpiu taip pat turime siekti finansavimo klausimą spręsti taip, kad nepadarytume žalos šalies autoritetui.

Kita vertus, finansavimas - ne vienintelis būdas patikimos NATO valstybės įvaizdžiui įtvirtinti. Turėtų būti užtikrinta sklandi kariuomenės reforma, aukštas kariūnų profesionalumo lygis. Į krašto apsaugą ir gynybą reikia įtraukti visuomenę, kad, atsisakant šauktinių, nenutrūktų kariuomenės ir visuomenės ryšiai. Todėl būtina galvoti apie įvairias alternatyvas privalomai 12 mėnesių karo tarnybai, pritraukiant piliečius į savanorių pajėgas, Šaulių sąjungą.

Turime bent iš dalies pasiekti ikikarinį Šaulių sąjungos plėtros lygį, ypač skatinant šaulių padalinių kūrimąsi kaimo vietovėse ir gyvenvietėse, kur jie galėtų būti panaudoti ne tik gynybai, bet ir kaip pagalba policijai kovojant su nusikalstamumu. Privalu stiprinti visuomenės švietimą krašto apsaugos srityje, pradedant pagrindine mokykla.

Siekčiau didinti kariuomenės autoritetą visuomenėje, kad ji taptų mūsų valstybės pasididžiavimu, kartu su NATO pajėgomis - patikimu atgrasymo veiksniu. Siekčiau ir kariuomenės atnaujinimo, kad kuo daugiau vadovų pozicijų joje tektų jauniems gabiems karininkams, baigusiems mokslus Vakarų karo mokyklose.

- Ar ketinate reformuoti Valstybės gynimo tarybą? Kalbos apie jos reformavimą sklando seniai. Ar versite tas kalbas veiksmais?

Taip. Valstybės gynimo tarybos misija - šalies saugumas - gyvybiškai svarbi, tačiau jos veikla, deja, nėra maksimaliai veiksminga. Šalies saugumas ir gynimas - labai plati sąvoka. Manau, pagal savo konstitucinę kompetenciją ir sudėtį dabartinė taryba yra per siaura institucija šiuolaikinei nacionalinio saugumo sričiai nagrinėti. Prezidentui taip pat derėtų turėti daugiau nacionalinio saugumo srities koordinavimo galimybių.

Kad reforma yra neišvengiama būtinybė - akivaizdu. Reikia apsispręsti dėl jos būdų. Turi būti išnagrinėtos ir įvertintos visos siūlomos galimybės: naujos institucijos steigimas, dabar egzistuojančios tarybos sudėties ir funkcijų peržiūra, jos galių stiprinimas ir kompetencijos srities išplėtimas.

- Po Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalo ir Arvydo Pociaus pasitraukimo iš šios tarnybos vadovo pareigų netyla kalbos apie parlamentinės specialiųjų tarnybų kontrolės tobulinimą. Kaip jį įsivaizduojate?

Vertinant parlamentinės VSD kontrolės efektyvumą pirmiausia reikėtų turėti aiškius atsakymus į klausimus: kokie yra šalies parlamento įgaliojimai šioje srityje? Ar jie pakankami? Ar veiksmingai jais naudojamasi? Kiek žinau, šiuo metu įstatymuose įtvirtintos parlamentinės kontrolės galios atitinka demokratiniame pasaulyje vyraujančią praktiką. Tačiau ne visos priemonės išnaudojamos.

Vienas konkretus pavyzdys: Seimas iki šiol nėra nustatęs specialių VSD parlamentinės kontrolės atlikimo procedūrų, apie kurias kalbama Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme. Esu įsitikinusi, kad efektyvi VSD ir kitų operatyvinių tarnybų parlamentinė kontrolė galėtų būti geriausia daugelio šiuo metu diskutuojamų problemų sprendimo priemonė. Kita vertus, ne mažiau svarbus ir prezidento, kuriam VSD taip pat atskaitingas, vaidmuo kontroliuojant šios tarnybos veiklą.

Todėl, manau, būsimas prezidentas turėtų nedelsiant gauti ir susipažinti su visa pirmine informacija, kad galėtų ją įvertinti ir priimti pribrendusius sprendimus.

- Kurie minimo skandalo ir viešo susipriešinimo dalyviai, Jūsų manymu, teisūs - "valstybininkai" ar "vanagais" neseniai praminti "pilietininkai"?

Jei vadinate tai susipriešinimu, atsakysiu trumpai: teisių čia nėra.

Šiandien mūsų valstybė yra ties lūžio tašku - išgyvename ne tik ūkio sunkmetį, bet ir dvasinį, politinį, socialinį nuosmukį. Tokiu metu, jei norime pakilti iš duobės, būtina telktis, o ne priešintis. Kitaip riedėsime žemyn nuožulnia plokštuma su vis didesniu pagreičiu.

Vertinu nuomonių įvairovę, suprantu pozicijų skirtumus, visada remčiau visuomenėje vykstančią diskusiją (man tai reikštų, kad žmonės nėra abejingi), tačiau susipriešinimą laikau prabanga, kurios sunkmečio sąlygomis neturėtume sau leisti.

Tikiu, kad nei vadinamieji valstybininkai, nei "vanagai" nėra tautos, valstybės priešai. Žinau, jog ir tarp vienų, ir tarp kitų yra labai protingų, išsilavinusių, geranoriškų ir pilietiškų piliečių. Labai norėčiau, kad jų pilietiškumas nugalėtų ambicijas, kad viešą susipriešinimą pakeistų viešas dialogas. Mielai tapčiau jį telkiančiąja dalyve.

- Kol valdžia viską "karpo", net ligos pašalpas, ministras Rimantas Dagys toliau vykdo vadinamąją šeimos politiką su ilgiausiomis Europoje - dvejų metų - motinystės atostogomis. Kaip vertinate šį "karpymo" ir "šeimos politikos" derinį?

Deja, negalėčiau to pavadinti deriniu. Priešingai - nematyti jokios darnos. Ir būtent tai, mano vertinimu, yra pati didžiausia problema.

Kol kas daugelis socialinės srities siūlymų pateikiami fragmentiškai, skubotai, tarsi nė nemėginant įvertinti visų aplinkybių, tendencijų ir bendro konteksto. Nevyksta socialinio dialogo, nesitariama su socialiniais partneriais, neatliekamas išankstinis poveikio vertinimas.

Ligos pašalpų karpymas kelia didelių abejonių - ligos užkluptam žmogui labiau nei bet kada būtina parama. Be to, šis siūlymas neaptartas net Trišalėje taryboje - tokiam komandiniam, sakyčiau, "buldozeriniam" principui kategoriškai nepritariu.

Argumentą, kad neva padaugėjo piktnaudžiautojų, laikau niekiniu: jei tokių simuliantų tikrai pagausėjo, reikia rasti būdų, kaip užkirsti sukčiavimui kelią. Doras mokesčių mokėtojas, mokėjęs draudimo įmokas, neturi atsakyti už piktnaudžiautojų nuodėmes ir institucijų bejėgiškumą.

Sutinku, Lietuvoje motinystės atostogos yra ilgesnės nei daugelyje kraštų. Bet jei būtų ryžtasi jas trumpinti, privaloma sukurti palankias sąlygas mamoms grįžti į darbą nenuskriaudžiant nei jų, nei vaikų. Būtina įvertinti lopšelių ir darželių galimybes priimti naujus vaikučius, užtikrinti teisines sąlygas, kad mamos turėtų lankstesnes darbo sąlygas. Įvertinti, kas kainuotų brangiau: mamų atostogos ar vaistai ir nedarbingumo pašalpos vaikams slaugyti, jei mažyliai sirgs.

- Koks Jūsų požiūris į aukštojo mokslo reformą, dėl kurios jau ne pirmus metus laužomos politikų ietys ir kuri dabar stringa Seime?

Aukštojo mokslo sistema - valstybės prioritetas. Ji turi užtikrinti studijų prieinamumą ir kokybę bei atitikti darbo rinkos poreikius, rengti specialistus, kurių reikia ar netrukus reikės. Juolab kad darbo jėgos kvalifikacija - svarbus tolesnės šalies socialinės ir ekonominės raidos veiksnys. Deja, dabartinė sistema to neužtikrina, todėl reforma - neišvengiama būtinybė.

Apmaudu, kad ūkio augimo laikotarpiu nesugebėta reformuoti sistemos. Tuomet pokyčiai galėjo būti ir sklandesni, ir veiksmingesni. Dabar tenka atlikti pavėluotus darbus itin sudėtingomis aplinkybėmis. Todėl daroma klaidų, kyla nerimas ir neretai - pagrįstas nepasitenkinimas. Įvertindama šias sudėtingas aplinkybes, siūlyčiau numatyti nuolatinę reformos stebėseną ir reguliarią jos rezultatų peržiūrą, kad laiku aptiktume klaidas ir joms dar neįsisenėjus imtume taisyti.

Matau ir vertinu pastangas siekti aukštojo mokslo valdymo bei finansavimo pokyčių. Ir svarbiausia - studijų kokybės, aukštųjų mokyklų konkurencijos, lankstaus ir prieinamo kreditavimo, aktyvesnio visuomenės dalyvavimo universitetų valdyme. Kita vertus, nesu vienareikšmiai studijų krepšelių sistemos entuziastė. Laisvosios rinkos principai, mechaniškai perkelti į aukštąjį mokslą, gali padaryti priešingą poveikį nei tikimasi. Juk universitetai - ne tik konkurencija, amato mokymas ar darbo rinkos poreikių tenkinimas, tai ir intelektinis, dvasinis ugdymas, akademinė dvasia.

- Dėkoju už pokalbį.

„Lietuvos žinios“