tinių jėgų Lenkų rinkimų akcija nesitiki savo atstovo pergalės.
Valdemaras Tomaševskis tik siekia įteisinti prieštaringų vertinimų pas mus sulaukusią vadinamąją Lenko kortą. Ir šį tikslą kandidatas jau pasiekė. Kuo dažniau rinkimų diskusijoje bus keliamas Lenko kortos klausimas, tuo daugiau teisių šis dokumentas įgis mūsų viešojoje erdvėje.
Ko siekia kandidatas į prezidentus Česlovas Jezerskas, paaiškinti taip pat sunku, kaip ir suprasti, kaip jam pavyko surinkti rėmėjų parašus. Pirmajame etape paslydęs signataras Zigmas Vaišvila, atrodytų, buvo geresnėje starto pozicijoje. Nesvarbu, kokie Č. Jezersko tikslai, didesnės pergalės, kaip teisė būti sąraše ir nemokamai gauti laiko radijo ir televizijos eteryje, jis tikrai nepasieks. Žinoma, generolas dar galėtų į kokią diskusijų laidą ateiti, pavyzdžiui, su „Coca-colos“ marškinėliais ir taip už reklamą padengti savo kandidatavimo išlaidas. Bet neatrodo, kad Č. Jezerskas taip pasielgtų, jo neįgyvendinama svajonė – rinkimų plakate pasipuošti uniforma.
Kazimierai Prunskienei šį kartą tikrai svarbiau agitacijos vajus, o ne jo rezultatas. Šį šimtmetį visuose Lietuvos prezidento rinkimuose dalyvaujanti politikos veteranė turi progą susumuoti savo politinės veiklos išdavas. Atrodo, kad K. Prunskienei vienodai brangios visos trys jos gyvenimo legendos – Gintarinė ledi, Šatrija ir vos vos nenugalėjusi kandidatė.
Šie trys pretendentai dar turi gražią progą pademonstruoti savo pilietiškumą. Iki gegužės antrosios galima atsiimti kandidatūras. Manau, rinkimų komisijų nariai padėkotų – kuo mažiau kandidatų, tuo paprastesnis skaičiavimas. Tačiau paskutinės dvi rinkimų vajaus savaitės – pačios karščiausios ir įdomiausios. Vargu, ar K. Prunskienė ir Č. Jezerskas atsilaikys pagundai. Kiek kitokios būtų Valdemaro Tomaševskio pasitraukimo iš rinkimų išdavos: iš esmės pasikeistų rezultatas Vilnijoje, tik neaišku, ar balsuoti ateitų daugiau, ar mažiau žmonių. Kol kas svarbiau, kiek pirmajame rate žmonių balsuos, o ne kaip balsuos.
Dviem į rinkimus partijų pasiųstiems kandidatams – „tvarkiečiui“ Valentinui Mazuroniui ir „darbietei“ Loretai Graužinienei svarbu sutelkti šalininkus ir pademonstruoti organizacinę partijų jėgą. Antrieji partijų numeriai sieks surinkti kiek galima daugiau balsų. Jie norėtų, kad būtų rengiamas antrasis rinkimų ratas, nors ir „darbiečiams“, ir „tvarkiečiams“ geriau tame antrajame rate nedalyvauti. Tada būtų galima pareikšti savo paramą tikėtiniausiai laimėtojai. Ir visai nesvarbu, kad ta parama nedaug ko verta.
Naujasis socialdemokratų vadovas Algirdas Butkevičius, eidamas į rinkimus, sprendžia partijos lyderystės klausimą, o tuo pačiu ir bando stiprinti susilpnėjusias socialdemokratų pozicijas. A. Butkevičiui antroji vieta prezidento rinkimuose prilygtų įsitvirtinimui socdemų viršūnėje, o antrasis rinkimų ratas galėtų tapti naujo partijos pakilimo pradžia. Lieka tik klausimas, ar vieną stipriausių partinių mašinų Lietuvoje turinti socialdemokratija pirmenybę teiks vidaus kovai, ar nugalės partijos interesai.
Vienintelė iš septynių kandidatų, kuri gali nuoširdžiai ir sąžiningai atsakyti į klausimą, ko siekia, yra Dalia Grybauskaitė. Kiek tai jos asmeninis nuopelnas, o kiek palankių aplinkybių išdava – kitas klausimas. Tačiau nuoširdumą ir sąžiningumą piliečiai brangina. Kol kas didžiausios įmanomos klaidos kandidatė nepadarė – ji netiki savo lengva pergale, ar bent to neparodo. D. Grybauskaitė gražiai naudojasi politikams taip retai atsiveriančia galimybe kalbėti tai ką galvoja, o ne tai, ką nori girdėti rinkėjai. Tai turėtų labai palengvinti jos politinį gyvenimą ateityje. Kiek įmanoma atsiribodama nuo politinių partijų ir didžiųjų rėmėjų, kandidatė sudaro nepriklausomos politikės įspūdį.
Kol kas D. Grybauskaitei yra iškilusios dvi problemos. Ji neturi partinio aparato, kuris organizuotai laiduotų, kad kiekvienos rinkimų apylinkės komisijoje būtų nors vienas jos šalininkas. Paramą pareiškusiomis partijomis pasikliauti pavojinga. Kita problema – antrasis rinkimų ratas. Su Europos Parlamento rinkimais suderinta jų data kelia abejonių. Konstitucija numato, kad antrasis rinkimų ratas turi vykti po dviejų, o ne po trijų savaičių. Todėl būtų taip gerai to antrojo rato išvengti. Nes pralaimėjusieji vargu ar praleis progą skųstis teismuose, o tai tik susilpnintų ką tik pradėjusios darbą prezidentės politinį svorį. Problema, kad paskutinį kartą daugiau nei pusė registruotų rinkėjų į rinkimus atėjo tik per narystės Europos sąjungoje referendumą. D. Grybauskaitei nugalėti pirmajame rate, jeigu balsuos mažiau nei pusė rinkėjų, beveik neįmanoma.
Pirmą kartą Lietuvos istorijoje prezidento rinkimai gali tapti visuomenę vienijančiais, o ne skaldančiais ir vėl įžiebti politinės kultūros atgimimo viltį. Ar piliečiai sugebės tuo pasinaudoti, priklauso tik nuo jų pačių. Kad vienybė yra tik iliuzija – kitas klausimas. Tačiau be tos iliuzijos be galo sunku.
