Tiesa, po 15 m. tos sienos pradėjo byrėti, kaip ir pati Sovietų Sąjunga, tačiau Maskvos ir Helsinkio santykiai liko gana šilti. Suomiai nesikišo ir neskatino nacionalinių judėjimų buvusiose sovietinėse respublikose, atsargiai stebėjo Rusijos operacijas Kaukaze, nors mielai priglaudė kai kuriuos nuo karo pabėgusius čečėnų sukilėlių lyderius.
Tokie geri suomių ir rusų santykiai – ne iš didelės meilės vieni kitiems. Suomija turi labai ilgą 1269 km ilgio sieną su Rusija. Pagal ją nuo Vyborgo iki Murmansko tęsiasi mažai apgyvendinta Karelija, kuri nuo senų laikų yra ginčytina teritorija. Tokią ilgą sieną su Rusija turinti Suomija yra priversta subtiliai balansuoti savo užsienio politikos klausimais. Ji priklauso ES, tačiau oficialiai nėra NATO narė, nors dalyvauja Aljanso „Partnerystė taikos labui“ programose.
Suomijai nori nenori tenka paisyti Rusijos kaimynystės, ir kai kada jos santūrumas sukelia įvairių reakcijų. Dažnai ji pavadinama Bendrijos tylene arba net Rusijos bendrininke. Kita vertus, kaip pastebi apžvalgininkai (ir tai bene svarbiausia), Suomija yra beveik visiškai priklausoma nuo žaliavų, išskyrus medienos ir kai kurių mineralų, importo. Didžiąją dalį šių išteklių ji perka Rusijoje.
Bet grįžkime prie istorijos, kurią, lankydamasis 50 km į rytus nuo Helsinkio nutolusiame prie sienos su Rusija prisiglaudusiame Porvo mieste, pagerbė D. Medvedevas. Būtent jame 1809 m. Suomijos Seimas prisiekė Rusijos imperatoriui Aleksandrui I, ir taip po Rusijos ir Švedijos karo Suomijos Didžioji Kunigaikštystė buvo prijungta prie Rusijos. Būtent po to, siekiant pasipriešinti švedų administracijos keitimui rusiška, kilo nacionalinis sąjūdis, vadintas fenomanija. Suomiai kovojo su carizmu dėl savo kalbos pripažinimo ir 1892 m. pasiekė pergalę, nes suomių kalba buvo pripažinta lygiateisė šalia švedų kalbos.
Bet po 90 m. Rusijos imperatorius priėmė manifestą dėl Rusijos įstatymų pirmenybės prieš suomių. Tuo siekta dar glaudžiau įjungti Suomiją į Rusijos imperiją.
Prieš pat bolševikų perversmą Rusijoje 1917 m. Suomija paskelbė autonomiją. o gruodžio 6 d. – ir nepriklausomybę. Dar po metų vokiečių kariuomenė, čia įsikūrusi per Pirmąjį pasaulinį karą, paliko šalį. Tiesą sakant, bolševikai Suomijos nepriklausomybę pripažino per mėnesį nuo jos paskelbimo, tačiau vėliau įsiplieskęs pilietinis karas Rusijoje neapėjo ir rytinių Suomijos pakraščių. Suomių aktyvistų žygiai į Kareliją santykius komplikavo. Pagaliau 1920 m. Suomija su Sovietų Rusija pasirašė Tartu taikos sutartį, kuria buvo nustatyta ir valstybių siena.
Ar ji galutinė, neaišku iki šiol, nes pastaraisiais metais Suomijoje suaktyvėjo tokios nacionalistinės organizacijos, kaip judėjimas „Pro Karelia“, Suomijos karelų pabėgėliai, „Už teritorijos grąžinimą“, ir tai yra 1939 m. vadinamojo Žiemos karo su Sovietų Sąjunga padarinys. Helsinkyje kalbama, kad pagal Mannerheimo liniją, kuri 1939–1940 m. sandūroje išsilaikė tik keletą mėnesių, ir dabar eina teritorinių pretenzijų riba. Nei D. Medvedevas, nei Suomijos prezidentė Tarja Halonen tų nesutarimų nedemonstravo, tačiau Porvo mieste ryškiai išsiskyrė vienas į atvykusį Rusijos vadovą nukreiptas plakatas, kuriame reikalauta ne išnuomoti, ne parduoti, o grąžinti suomiams priklausančias karelų žemes.
„Užsienio įvykių komentaras“ – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 17.55 val., kart. kitos darbo dienos rytą 6.35 val.
