Adamkus buvo ir yra nepriklausomos, bet vis dar savo mąstymu tarybinės Lietuvos prezidentas.
Jis, matyt, tai supranta ir galbūt todėl jo metiniame pranešime tiek daug vietos skirta moralei. Tuo Adamkus primena buvusį Čekijos prezidnetą Vaclavą Havelą, kuriam moralė, demokratija bei žmogaus teisės iki šiol lieka svarbiausiomis vertybėmis, aukštesnėmis už politiką. Kaip Havelas Čekijoje, taip ir Adamkus Lietuvoje yra neįvertintas. Tačiau nuo daugelio Rytų bei Vidurio Europos politikų Adamkus bei Havelas skiriasi tuo, jog nesinaudojo valdžia asmeniniams interesams, o klaidos, kurias jie darė ( neklysta tas, kuris nieko nedaro) gimė ne iš blogos valios, bet priešingai, siekiant gero visuomenei.
Pats nekorektiškiausias ir labiausiai įžeidžiantis kaltinimas Adamkui arba kitaip sakant smūgis žemiau juostos, yra kaltinimas, jog jis negyveno LTSR. Atrodo, jog gyventi Lietuvoje ir kolaboruoti su okupantais, o nepriklausomybei atėjus sukčiavimo keliais tapti gamyklų ir viešbučių savininkais yra didesnė vertybė nei būti priverstinėje emigracijoje ir ten esant tarnauti Tėvynei. Todėl du ilgiausiai Lietuvoje prezidentais buvusios asmenybės – Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus – radikaliai skiriasi. Pirmenybę be jokių abejonių reikia atiduoti Admkui, nors nemaža dalis Lietuvos piliečių palankiau įvertintų Brazauską.
Teko palyginti Adamkų su Čekijos prezidentu Vaclavu Klausu. Prieš kelias savaites Prahos Hrade (Čekijos prezidentūroje) Klausas priėmė Adamkų. Kaip visada, oficiali vakarienė prasidėjo abiejų politikų kalbomis. Klausas kalbėjo apie „Amerikos ekonominę krizę“, kuri paveikė Lietuvą labiau nei Čekiją, priminė lietuviams, jog jie išgyveno tarybinę okupaciją ir todėl dabar jie gyvena sunkiau nei čekai, kuriems iki šiol didžiausia trauma lieka 1968-ų metų tarybinė okupacija. Kaip visada, Klausas sudarė arogantiško politiko įspūdį.
Pažymėtina, jog Čekijos prezidentas kalbėjo po to, kai faktiškai jo iniciatyva buvo iš valdžios pašalinta Mireko Topolaneko vyriausybė. Pašalinta kaip tik Čekijos prezidentavimo Europos Sąjungoje viduryje ir laukiant JAV prezidento Barako Obamos atvykimo į Prahą. Galbūt per gerai galvoju apie Lietuvos politikus, bet nei Adamkus, nei Lietuvos kairieji ar dešinieji tikrai nebūtų pasielgę taip neatsakingai. Beje, Čekijos politikai padarė žalą visoms naujosioms Europos Sąjungos narėms – kas dabar ES tikės, jog Lenkijos, Vengrijos ar Lietuvos prezidentavimas nesukels tokių problemų kaip Praha.
Lietuvos prezidento Adamkaus kalba tame pačiame susitikime buvo visais atžvilgiais geresnė - ir gilesnė, ir nuoširdesnė, ir nearogantiška. Jis priminė šimtmečius trunkantį Lietuvos–Čekijos bendradarbiavimą: čekų dalyvavimą Žalgirio mūšyje lietuvių gretose, dviejų šalių viduramžių dinastinius ryšius, panašią skaudžią komunizmo patirtį bei bendradarbiavimą Europos Sąjungoje, žlugus komunizmui. Adamkus sakė, jog lietuviai kiekvieną kartą skaitydami lietuvišką raštą susiduria su Čekija, nes lietuvių kalba iš čekų perėmė raides č, ž, š. „Čekija yra mūsų rašte,“ kalbėjo prezidentas ir jo kalba nuskambėjo disonansu Klauso retorikai.
Tačiau grįžkime prie Adamkaus metinio pranešimo.
Dauguma apžvalgininkų pranešime pasigenda optimizmo ir tvirtina, jog prezidentas nuklydo ten, kur politikai neturėtų nuklysti – į moralės sferą. Tiesa, prezidentas daug kalbėjo apie moralinius dalykus, bet niekas neužraus šalies vadovui kalbėti apie tai, ką jis laiko svarbiausia problema.
V.Adamkus sakė, jog akį rėžia tas faktas, jog šiais metais, švenčiant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, kaip niekada akį rėžia neatitikimas tarp garbingos istorijos ir Lietuvos piliečių masinio nusivylimas viskuo – pradedant ekonomika, politika ir baigiant religija.
Tai esminė tiesa. Tiesa ir tai, jog Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo nesusikūrė atvira pilietinė visuomenė. Tačiau dėl to kalti ne vien politikai ir prezidento apgailestavimai nieko nepakeis. Paprasčiausiai esame tokie, kokie esame ir mums kol kas reikia išgelbėtojo – per vienus rinkimus toks buvo Paulauskas, per kitus Paksas ar Uspaskichas. Šiuo metu, atrodo, tokia išganytoja didelė tautos dalis nori matyti pretendentę į prezidentus Dalią Grybauskaitę. V.Adamkui sunku suvokti, jog tik pasikeitus kartoms Lietuvoje kažkas rimtai pasikeis politikoje bei moralėje. Šis nesupratimas atspindi tiek V.Adamkaus stiprybę, tiek silpnumą.
Dauguma problemų, kurias savo kalboje išvardino V.Adamkus, yra labai realios ir skaudžios – Lietuvai tikrai reikalinga reali aukštojo mokslo sistemos pertvarka, iš Lietuvos tikrai masiškai emigruojama, be abejonės, šalyje jaučiama stipri socialinė įtampa bei visuomenės susipriešinimas. Tačiau V.Adamkaus raginimas, kad valdžia neignoruotų šių negerų simptomų, yra šauksmas tyruose - būtent dėl tų priežasčių, kurias išvardijo prezidentas, šalyje nesusiformavo pilietinė valstybė, o lietuviška demokratija įgyja oligarchijos bruožų.
Ar gali prezidentas, kaip aukščiausias šalies pareigūnas, ką nors nuveikti. Šiuo metu tikriausiai labai nedaug. Jam paprasčiausiai trūksta įgaliojimų. Lietuva yra parlamentinė, o ne prezidentinė respublika.
Todėl V.Adamkaus kalboje pasigedau rimtų siūlymų, kaip reformuoti Lietuvos valdžios struktūras, jog valdžia būtų veiksminga. Ar vis dėlto mums tinkamiausia yra parlamentinė respublika, gal geriau būtų prezidentinė? Ar Konstitucijos ribojamas prezidentas nereikalingas iš viso, bet kas tada – dviejų rūmų parlamentas? Atsakymą vargu, ar kas nors žino, bet viena aišku (ir tai tvirtai diagnozavo V.Adamkus) - dabartinė Lietuvos politinė sistema veikia blogai.
V.Adamkaus kadencija baigiasi liepos mėnesį ir nesinorėtų, jog jis savo prezidentavima aptemdytų nereikalingais veiksmais.
Kai kurie paskutiniai V.Adamkaus veiksmai kvepia populizmu. Nuo gegužės pirmos prezidento atlyginimas bus sumažintas 17 procentų. V.Adamkus kas mėnesį uždirbs nebe 27 000 Lt, o 23 000 Lt. Tikriausiai tai ne paties V.Adamkaus sprendimas , bet bendros „diržų veržimosi“ politikos Lietuvoje pasekmė.
V.Adamkus puikiai supranta, kad abu atlyginimai yra žymiai didesni nei gauna vidutinis šalies pilietis. Tačiau taip yra visame pasaulyje. Virėjas ar vairuotojas visur gauna mažiau nei šalies vadovas. Valdžia skirta ne tam, kad „veržtųsi diržus“ ir ragintų piliečius elgtis panašiai, bet tam, jog padarytų viską, jog „veržtis diržų“ nereikėtų.
