Deja, jau bene pusantro dešimtmečio trunkantis viešas antivalstybinės, anticivilizacinės elgsenos demonstravimas nesulaukia bent kiek rimtesnio pasipriešinimo. Dar daugiau, jis stipriai propagandiškai remiamas. Simbolinės mokesčių naštos tempimo ceremoniją kiekvienais metais uoliai transliuoja mūsų televizijos ir radijo kanalai, kaip vertą dėmesio renginį. Jį nušviečia vos ne visi dienraščiai. Ne išimtis ir mūsų taip vadinamas nacionalinis transliuotojas, kurio pareiga turėtų būti viešojo reikalo, respublikos gynimas.
Būtų pusė bėdos, jeigu tik transliuotų, aprašytų. Visa bėda yra ta, kad kasmet šis įvykis pateikiamas, kaip beapeliacinio teisingumo apraiška, kuriai nėra kontrargumentų. Iš palaikančių reportažų bėdžius lietuvis gali susidaryti tik vieną įspūdį – mokesčiai yra visiškas blogis, o eisenos dalyviai yra pasišventėliai, donkichotiškai kovojantys su tuo blogiu ir taip ginantys mus, nelaimėlius, nuo mokesčių vampyro, kuris drakoniškai nusiurbia gyvybines galias iš mūsų verslo ir namų ūkių. Ir tas besotis vampyras yra valstybė su jos ribotais politikais ir korumpuotais valdininkais. Nė žodžio apie tai, kad iš mokesčių gyvena valstybė, kad jie yra mokestis už civilizaciją.
Kadangi mūsų ekskomjaunuoliškiems rinkos fundamentalistams, kurie dominuoja viešojoje erdvėje, pavyko indoktrinuoti nemažą dalį visuomenės, ir ypač jaunąją kartą antimokestine, vadinasi antivalstybine dvasia (pajuskite pasakyto prasmę – antivalstybine dvasia) ir kadangi žmonės jaučia taip kalbančių bei veikiančių galią, teigiamas požiūris į eiseną tampa bent iš pažiūros viešpataujantis. Daug kam jis rodos vienintelis teisingas. Jeigu žiniasklaidoje, politinėje klasėje, taip vadinamame elite nėra pasisakančių kitaip, išeitų, kad eisenos dalyviai yra neginčijamos tiesos skleidėjai.
Tačiau, pirma, tai, ką daro „antimokestininkai“ nėra teisingumo apraiška. Tai tikrų tikriausia prieš valstybę nukreipta, antipilietiška veikla, kuri esmingai prisideda prie finansinių valstybės pagrindų griovimo, prie mokesčių moralės degradavimo, prie pilietiškumo žlugdymo. Griežtai kalbant tą reiškinį bent analizuoti turėtų atitinkamos valstybės saugumu įpareigotos rūpintis institucijos. Tačiau, kaip patirtis rodo, jos nepajėgios tai daryti, nes tam reikia, jog vadovai galvotų abiem smegenų pusrutuliais. Vien dešiniojo smegenų pusrutulio tam nepakanka...
Taip, teisinga būtų kritiškai vertinti vienus ar kitus mokesčių sistemos parametrus, elementus. Arba tai, kaip surinkti mokesčiai panaudojami. Tačiau totaliai neigti mokesčius ir propaguoti išsilaisvinimo iš mokesčių dvasią, psichologiją reiškia dezorganizuoti, sabotuoti šalies visuomeninį gyvenimą. Tokia neteisinga, vadinasi ir neteisėta veikla turėtų būti baudžiama.
Pradžioje bent viešu sugėdinimu: „Jūs ką, ponai, norite likviduoti valstybę? Lietuvos valstybę.“ Po to, jeigu ponai nesusiprastų, galėtų sekti ir kitos sankcijos. Juk jos taikomos tiems, kurie realiai nemoka mokesčių. Tai kodėl niekaip nenubausti lieka tie, kurie mus moko, kad mokesčiai yra blogis? Juk rasinės, tautinės neapykantos skleidimas yra baudžiamas. Pagalvokime, ar nereiktų bausti ir neapykantos savo valstybei propagavimo.
Atlikime mintinį eksperimentą. Tarkime, kad kurios nors kaimyninės (nebūtinai Rytų) šalies žiniasklaida ar politikai imtų mus, lietuvius, agituoti: „Kiek jūs galite kentėti vilkdami nepakeliamą lietuviškų mokesčių naštą? Vaduokitės iš mokesčių jungo!“. Manau, mūsų saugumo struktūroms pakaktų ir vieno smegenų pusrutulio sureaguoti. Sureaguotų ir mūsų „šventoji ir šviesioji“ žiniasklaida. Mat, jeigu kažkas iš išorės imtų griauti mūsų viešuosius finansus, esu beveik tikras, mes atgautume budrumą. Tačiau, jeigu čia šalies viduje žmonės po demokratijos skraiste gali agituoti prieš valstybę, nes nėra ginkluoti automatais ar minosvaidžiais, mums ir mūsų „valstybininkams” nė motais.
Čia, kaip žmogus daug metų iš Vytauto besimokantis patriotinio budrumo, galėčiau jo stiliumi paklausti: „Kas gali paneigti, kad Gedimino prospektu butaforinę mokesčių naštą traukiantys žmonės nėra inspiruoti užsienio specialiųjų tarnybų, kurios yra suinteresuotos Lietuvos viešųjų finansų, vadinasi ir valstybės destabilizavimu?“(Beje, kodėl Vytautas šiuo klausimu tyli?)
Juk jeigu valstybė nerenka mokesčių, nėra iš ko išlaikyti ne tik eisenoje dalyvaujančius politikus, bet ir kariuomenę, policiją, pagaliau mūsų nepakartojamus saugumiečius. Dabar turėčiau sustoti, nes, rodos, būsiu pradėjęs atskleisti valstybės paslaptį. Ji tokia slapta, taip giliai paslėpta, jog jos, rodos, nežino net tie, kurie valstybės paslaptis turėtų saugoti...
Et, bala nematė. Suvokdamas kad rizikuoju, nes dabar mane gali aplankyti specialiųjų tarnybų darbuotojas, puse lūpų prasitarsiu – be valstybės finansų valstybės nėra. Nėra ir civilizuoto, kultūringo žmonių gyvenimo.
P. S. Šio komentaro autorius ne pirmą kartą bando apeliuoti į viešąją nuomonę norėdamas atkreipti dėmesį į, jo nuomone, begėdiškai nepatriotišką „antimokestinio“ renginio pobūdį, tačiau visais atvejais iki šiol tai buvo šauksmas tyruose. Manau ne todėl, kad mūsų reguliuojamos demokratijos ekskomjaunuoliški vedėjai to šauksmo būtų negirdėję. Jie, esu tikras, nenorėjo girdėti alternatyvios nuomonės ir leisti jai sklisti visuomenėje. Jų taktika – nutylėti ir taip blokuoti jiems nepatinkančią nuomonę. Šį kartą, kad nutylėti ir blokuoti būtų sunkiau, tekstas yra „kartesnis, „sūresnis“ ir „rūgštesnis“ nei ankstesni. Bandome įvaldyti dabar tokią madingą skandalų techniką: „Skandalas, broliai lietuviai,– mūsų valstybę bando likviduoti!”
